Šiandien kalbėsiu, kaip jau turbūt supratote iš pavadinimo, apie kopriklausomybe ir kontrapriklausomybę, angl. co-dependency ir counter-dependency.

Taigi, kas tai yra?

Visi esame vienaip ar kitaip nuo kitų žmonių priklausomi. Ir čia omenyje turiu nebūtinai priklausomybę blogąja prasme, kaip kad esame priklausomi nuo alkoholio ar cigarečių, bet tai, kad mums kažko iš kito žmogaus reikia – kitas žmogus patenkina tam tikrus mūsų poreikius. Na, kaip kad mes esame priklausomi nuo savo automobilio, kad galėtume nuvažiuoti į parduotuvę, t. y. mes galime pasitikėti, pasikliauti savo automobiliu, kaip transporto priemone. Angliškai depend ir reiškia ne tik būti priklausomam, bet ir pasitikėti, pasikliauti. Tad, kopriklausomybė ir kontrapriklausomybė siejasi ne tik su priklausymu nuo kitų, kaip priklausymu nuo alkoholio, bet ir su pasitikėjimu kitais.

Taigi, yra sveikas, adekvatus priklausymas nuo kito žmogaus, sveikas, adekvatus pasitikėjimas kitu žmogumi, sveikų, racionalių savo ir kitų žmonių asmenybės ribų turėjimas bei suvokimas. Ir yra nukrypimas nuo šio standarto: į vieną pusę tai yra kopriklausomybė, o į kitą – kontrapriklausomybė.

Kopriklausomybė iš esmės yra perdėtas pasitikėjimas kitu; perdėtas priklausymas nuo kito žmogaus, manymas, kad esi kito žmogaus dalis.
Kontrapriklausomybė iš esmės yra perdėtas nepasitikėjimas kitu; perdėtas atstumo su kitu žmogumi laikymasis, jo neprisileidimas.

Kopriklausomos asmenybės bruožai	Kontrapriklausomos asmenybės bruožai
Į kitą žmogų įsitveria	Kitą žmogų nuo savęs stumia
Jaučiasi neadekvačiai silpnas(-a) ir pažeidžiama(-a)	Jaučiasi neadekvačiai stiprus(-i) ir nepažeidžiamas(-a)
Jį (ją) užlieja, užvaldo stiprios emocijos	Yra atitrūkęs(-usi) nuo savo emocijų
Dažniausiai koncentruojasi į kitą žmogų	Koncentruojasi tik į save
Yra priklausomas(-a) nuo žmonių	Yra priklausomas(-a) nuo užsiėmimų (pvz., sporto ar sekso) ir nuo medžiagų (pvz., alkoholio ar nikotino)
Asmenybės ribos neaiškios, netvirtos ir į jas lengvai įsibraunama	Asmenybės ribos toliau nei būtina
Save nuvertina	Save pervertina
Elgiasi ir jaučiasi nekompetentingai, nesugebančiai	Bando kitų akyse „gerai atrodyti“
Pasižymi depresyvia energija	Pasižymi maniakiška energija
Jaučiasi perdėtai nesaugiai	Jaučiasi perdėtai saugiai
Nepagrįstai kaltina save	Nepagrįstai kaltina kitus
Labai trokšta emocinio intymumo ir artumo	Vengia emocinio intymumo ir artumo
Jaučiasi ir elgiasi kaip auka	Paverčia kitą žmogų auka – pažeidžia kito žmogaus asmenybės ribas
Stengiasi kitiems įtikti, nusileisti	Stengiasi kitus kontroliuoti
Vaikystėje patyrė daugiau nesirūpinimo	Vaikystėje patyrė daugiau aktyvaus smurto

Kopriklausomas žmogus labai trokšta artumo, yra priklausomas nuo žmonių, įsikabina į kitą, nori būti išgelbėtas, nori, kad juo pasirūpintų, iš artimųjų nori daug dėmesio, jaučiasi silpnas, menkesnis už kitus, nelygiavertis, nesuvokia ir neapsibrėžia savo asmenybės ribų, nesuvokia, kad jis yra savarankiškas, atskiras nuo kito žmogaus, yra pasyviai agresyvus, jaučia stiprią kaltę, yra perdėtai susikoncentravęs į kitą žmogų, nesugeba pasakyti „ne“, nori įtikti kitiems, ir t. t.

Kontrapriklausomam žmogui artumas asocijuojasi su nesaugumu, toks žmogus perdėtai vengia intymumo, yra atitrūkęs nuo savo emocijų arba jas slepia, nesuvokia ir dažnai nepripažįsta kito asmens poreikių ir asmenybės ribų, yra aktyviai agresyvus, nuolat ieško intensyvių potyrių, dažnai jaučia nuobodulį, persidirba, nori „gerai atrodyti“ kitų akyse, dominuoti, atrodyti nepažeidžiamas, ir t. t.

Kai kas turbūt jau pastebėjote, kad kopriklausomybė dažniau būdinga moterim, o kontrapriklausombė – vyram. Na, dažnai pastebima, kad moterys dažnai nesusitvarko su savo emocijomis, elgiasi isteriškai, impulsyviai, yra priklausomos nuo vyrų finansiškai, negeba atlikti tam tikrų darbų, kuriuos už jas atlieka vyrai, „yra silpnos“, „gležnos“, „moteriškos“ ir pan. O vyrai – priešingai: „nejaučia emocijų“, „viską gali patys“, „yra stiprūs, nepažeidžiami“, jie „vyriški“, jiems „nereikia švelnumo“, jie neprašo pagalbos ar patarimo, ir pan. Bet, aišku, nebūtinai – šiems stereotipams yra daugybė išimčių.

Neretai pasitaiko, kad tam pačiam žmogui būdingi kai kurie kopriklausomos ir kai kurie kontrapriklausomos asmenybės bruožai. Arba vienose situacijose žmogus elgiasi kaip kopriklausomas, o kitose – kaip kontrapriklausomas. Nors dažniausiai žmogus vis tiek labiau artimas kažkuriam vienam iš šių asmenybės tipų, turi daugiau kažkurios vienos iš šių asmenybių bruožų.

O ar kuriam nors iš šių asmenybių tipų esate artimi jūs? Kuo? Kaip manote, kokios įtakos tai turi jūsų gyvenimui ir santykiams su draugais, šeimos nariais, artimaisiais ir gyvenimo partneriu (jei tokį turite ar norite turėti)? Kaip dėl to jaučiatės ir ką norėtumėte daryti?


Šaltiniai ir rekomendacijos:



http://en.wikipedia.org/wiki/Codependency

http://en.wikipedia.org/wiki/Counterdependency

What are the symptoms of Counter Dependency?

Codependency and You

Žmonės siaubingai bijo mirties tik tada, jeigu jų asmenybės dalys niekada negyveno sąmoningai. Tokie žmonės galbūt įgijo turtų, užaugino šeimas, išgarsėjo ir įgijo visuomenės pagarbą, bet tai nėra gyvenimas. Tikras gyvenimas reiškia visišką sąmoningumą, o tiems, kurie yra visiškai sąmoningi, mirtis siaubo nekelia.

Mūsų užduotis žemėje yra gyventi visu pajėgumu – išsivaduoti nuo traumų, blokuojančių visiškai sąmoningą ryšį su savo viduje esančia tiesa, ir išlaisvinti visas savo gabumus. Mes tą pasiekiame gyvendami su tiek drąsos, tikrumo ir sąžiningumo, kiek tik galime sukaupti. Mes iš visų jėgų stengiamės pažinti save, o to siekdami pakeliui daug ką paaukojame. Mes nusimetame apgaulingas savo asmenybės dalis ir dar drąsiau įžengiame į dienos šviesą. Mes bandome įkūnyti aukščiausią žmogaus idealą. Mes siekiame altruizmo, padėdami kitiems žmonėms. Mes dosniai dalijamės savo gabumais, o taip darydami pagerbiame ir save, ir savo augimo procesą.

Jaučiamas milžiniškas visuomenės spaudimas įstoti į apmirusiųjų, šaltųjų ir neigiančiųjų gretas. Mes verčiami gerbti savo tėvus labiau nei gerbti savo tikruosius „aš“. Jeigu mes šiam spaudimui pasiduodame, tampame pasimetę ir patiriame tylią kančią. Mūsų siela* dalinai užkasama, tačiau iki galo nemiršta. Mūsų siela visada šauks iš ant viršaus supiltos melų ir neigimo kalvos ir pagrįstai gyvens siaubingai bijodama mirties, nes žinos, kad kai mes mirsime, tai ji išnyks visam laikui.

Žmonės apgaudinėja save tikėdami pomirtiniu gyvenimu, bet pomirtinis gyvenimas neegzistuoja. Kai tu miršti – viskas baigta, ir jeigu savo sielai nesuteikei šanso kalbėti laisvai – praleidai svarbiausią galimybę gyvenime.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Žmonės žudosi, kai skausmas meluojant sau yra nebepakeliamas, o skausmas sakant tiesą yra dar stipresnis. Šiame etape kelionė į nušvitimą* – t. y. visų vaikystės traumų išsigydymas – atrodo neįmanoma. Tokio žmogaus vaikystė suformavo labai stiprią sampratą, kad apie gilią, nuolatinę tėvų meilę negali būti nė kalbos ir kad jo tėvai yra paprasčiausi apsimetėliai. Bet jis niekada negalėjo priimti šio fakto, nes tai per daug skaudu – ir tokiu atveju tėvai jį tik dar labiau atstumtų. Todėl, užuot priėmęs šį faktą, toks žmogus jį neigia ir savo beviltiškumą bei įniršį nukreipia į save. Jis nuryja visą savo tėvų blogį į savo psichiką ir fantazuoja, kad mirtis jį išlaisvins ir atneš ramybę. Tačiau taip nebus. Mirtis nėra palengvėjimas. Mirtis tik užbaigs jo kelionę ir sunaikins jo potencialą augti.

Tik keletas tikrai linkusių į savižudybę žmonių, labiausiai izoliuoti ir atstumti, nutraukia savo gyvenimą. Dauguma savo polinkį į savižudybę išreiškia priimtinesniais būdais, būdami ypač pasyvūs ar nesirūpinantys savimi, ir abu šie būdai sutampa su desperatišku, bet nebyliu šauksmu, kuriuo šaukiamasi tėviško / motiniško išgelbėjimo. Kita šio reiškinio pusė apima žmones, kuriems būdinga rizikinga išveika*, pavyzdžiui, pavojingas vairavimas, besaikis narkotikų ir alkoholio vartojimas, stiprus persivalgymas ar neprivalgymas, agresyvus kovojimas su kitais, kai veikia netikra savisauga, užsiėmimas nesaugiu seksu, kopimas į kalnus... Tokie žmonės parodo pasauliui, kaip smarkiai jie nuvertina savo pačių gyvenimą – būtent to jie buvo išmokyti savo vaikystės namuose.

Išgyti nuo savižudybės galima išsigydžius ankstyvąsias žaizdas, dėl kurių kyla neviltis. Savižudiškai nusiteikusiam žmogui tą padaryti nebus lengva, nes jo tėvai sutraiškė jo ieškančiąją asmenybės dalį ir subtiliais būdais jį visiškai atstumdavo, jeigu jis bandydavo savo sveiką ir ieškančiąją dalį atstatyti. Tačiau išgyti įmanoma. Savižudiškai nusiteikusiam žmogui reikia rasti kitų žmonių, kurie galėtų jį išklausyti, juo patikėtų ir pasitikėtų – patikėtų kiekvienu siaubo gabalėliu, kurį jam teko patirti ir kurį jis tebelaiko savo psichikoje tarsi nuodingą pūlinį – kol jis išmoks sau tai suteikti pats. Jis turi pradėti savo augimo procesą labiau nušvitusioje aplinkoje, kuri jo nesutriuškintų iš naujo. Jis turi rasti būdų, kaip pažvelgti į savo praeitį, vedančią į mirtį, ir pajusti sielvartą, siaubą bei įniršį. Šio proceso metu jis gali prarasti savo senąjį apmirusį „aš“, tačiau jis atras gyvenimą. Niekas, kas randa kelią į savo teisėtą pyktį ir nuoširdų sielvartą, negali ilgesnį laiką išlaikyti polinkio į savižudybę.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Būdama suaugusi, 23 metų, patekau į „12 žingsnių programą“, turėdama gana didelę gėrimo ir narkotikų vartojimo problemą. Aš jau buvau pavargusi nuo savo gyvenimo, pavargusi nuo bėgimo ir pavargusi nuo nuovargio. Aš iš tikrųjų buvau nepaprastai pavargusi nuo visko, įskaitant save ir savo gyvenimą.

Pirmieji dveji metai ten buvo labai sunkūs, bet man pavyko. Programoje išmokau keletą tikrai puikių dalykų. Atlikau visus žingsnius, ne tik pirmus tris. Norėjau gyventi. Norėjau atsigauti, ir ne tik nuo priklausomybės, bet nuo visko. Norėjau gyvenimo. Buvau pavyzdinė studentė ir dariau viską, kas man buvo sakoma, bet šioje struktūroje taip pat nutiko ir nelabai gerų dalykų.

Pirmiausia, ketvirtajame žingsnyje susipainiojau dėl atsakomybės, kai dariau savo asmeninį moralės inventorių. Tai yra pavojinga zona bet kokiai aukai. O kadangi programoje dalyvavo nemažai kitų smurto aukų, tai aš nebuvau vienintelė, kuri šioje vietoje susipainiojo. Mes visi buvome krūva nesveikų žmonių, padedančių vienas kitam, bet dauguma iš mūsų vis dar turėjo tą pačią įsitikinimų sistemą, kokią turėjome ir vaikystėje, todėl iš savo mėšlo galėjome pabristi nelabai toli. Mano gyvenimas pagerėjo, mano aplinka pagerėjo, mano darbas pagerėjo, aš nustojau rinktis siaubingus vaikinus, bet problemos šaknys giliai manyje vis dar buvo gyvos. Man vis dar buvo juoda depresija. Vis dar galvojau apie mirtį. Vis dar kovojau su mitybos sutrikimais. Vis dar žinojau, kad gyvenime yra kažkas daugiau nei aš turiu šiandien. Tad kas, po velnių, man buvo negerai?

Aš smarkiai pasisakau už atsakomybę, bet ši tema yra kebli. Mano mamos atsakymas į tai, kad jos vaikinas, kai buvau trylikos, naktį įsėlino į mano kambarį, buvo toks: „Na, Darlene, juk tu buvai jį įsikliopinusi.“ Ir kadangi aš buvau jį įsikliopinusi, tikėjau, kad dėl to įvykio esu kaltą AŠ. Tikėjau, jog tas siaubingas dalykas man nutiko dėl to, kad buvau nekaltai įsikliopinusi jos labai išvaizdų ir labai JAUNĄ italų kilmės vaikiną. Kadangi nežinojau, ką, po velnių, daryti toliau, tai nežinojau, kaip su tuo sėkmingai susitvarkyti. Negalėjau su tuo susitvarkyti. Iš tikrųjų nesupratau, kaip galėjau to išvengti, todėl gyvenau bijodama savo pačios jausmų, savo pačios minčių, įsitikinusi, kad visa tai man sukels tiek daug siaubo, IR negavau patvirtinimo, kad patyriau smurtą, bei nebuvau nuo jo apsaugota, todėl bijojau vyrų, neatpažintų garsų, tamsos, bijojau miegoti ir daugybės kitų dalykų.

Kai mane septyniolikmetę išprievartavo, nesupratau, kad tai buvo išprievartavimas... Galvojau, kad dėl to kalta aš. Tai buvo tik dar vienas nelaimingas atsitikimas ilgoje nelaimingų atsitikimų virtinėje, kurį aš kažkokiu būdu sukėliau.

Darlene Ouimet

P. S. Pirmasis žingsnis pilnatvės link man buvo suvokimas ir tikėjimas, kad aš niekaip nekalta dėl jokio smurto, kurį kada nors patyriau. Netgi dėl smurto, kurį patyriau būdama suaugusi.

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Ar kada nors į jūsų sąmonę yra įsibrovusios tokios mintys?

• Kodėl negaliu to padaryti gerai? 
• Ak, žinojau, kad negaliu to padaryti. 
• Aš niekada to neatliksiu tinkamai; aš niekada nesugebėsiu to padaryti. 
• Kas aš manausi esąs / esanti? Aš niekam nepatinku. Aš bevertis / bevertė. 
• Kodėl manau, kad kas nors nori girdėti, ką sakau, ar skaityti, ką rašau? 
• Kodėl manau, kad nusipelnau laisvės ir išgijimo? 

Kaip manote, iš kur tokios mintys atėjusios?

Anksčiau aš nuoširdžiai galvojau, kad tos mintys kyla iš kuklumo, kad jos yra teigiamos. Aš nebuvau pasipūtusi, aš buvau kukli. Aš nenorėjau jausti „pasididžiavimo“, nes tai galėjo nuvesti į kažką blogiau. Buvau išmokyta, kad „pasididžiavimas eina prieš nuopuolį“, o aš jau buvau taip puolusi, jog atrodė, kad negaliu rizikuoti nupulti dar labiau.

Bet iš kur tokios mintys iš tikrųjų ateina?

Jos buvo tie ramybės neduodantys klausimai, pasireikšdavę, kai tik bandydavau kažką naujo, kai tik jausdavausi laiminga ir galvodavau, kad galbūt savo gyvenime galiu nuveikti kažką gero. Jos buvo užtvaros mano kelyje, kai galvodavau, jog galiu pasiekti kažką nuostabaus. (Kaip minėjau kitame įraše, turėjau tinklaraštį ir bijodavau, kad jį kas nors paskaitys.)

Jos kildavo, kai su užsidegimu savo mamai pasakydavau, kad man pasitaikė nauja, įkvepianti galimybė, o ji atsakydavo: „Kodėl tau? Kodėl jie pasirinko tave?“ Niekada nepagalvodavau, kad galbūt jos reakcija yra kažkuo negera – tiesiog pajusdavau, kaip mano širdis skęsta, ir mintyse su ja sutikdavau... juk geriau pagalvojus... kodėl man?

Galiausiai tos negatyvios mintys kildavo iš esmės visada, kai tik dėl ko nors jausdavau džiaugsmą ar entuziazmą. Nežinojau skirtumo tarp entuziazmo ir nerimo.

Šias mintis pastebėjau daug anksčiau nei pakilau iš savo sudužimo. Atsimenu, savo terapeutui sakiau, kad turėjau „apsimetėlio problemą“, ir pamenu, kaip aiškinau jam, kad jeigu kas nors sužinotų, kas „esu iš tikrųjų“, tai būčiau atstumta, išjuokta ar pavaryta. Jaučiausi nepriimta.

Taigi, kas aš maniau, kad „esu iš tikrųjų“? Kad ir kokia sąmoninga aš visada buvau, tada negalvojau, kas aš esu iš tikrųjų, tiesiog buvau įsitikinusi, kad nesu gera. Galbūt bijojau to, ką pamatyčiau, jeigu pažvelgčiau iš per daug arti. Aš turėjau tam tikrų gilesnių žinių. Bet noriu labai pabrėžti, kad kadangi mane, kaip asmenybę, apibrėžė smurtas, nuomonės ir klaidingas mokymas, tai buvau pilna kaltės ir gėdos bei tamsos ir bevertiškumo jausmo. Tuo pat metu, kai kildavo tos negatyvios mintys, jausdavau sau didžiulį pyktį! (Kodėl aš negaliu savo atžvilgiu jaustis geriau? Kas, po velnių, man yra negerai?) Tokios mintys vis sukdavosi ratu tol, kol panirau į tiesą, esančią manyje, ir tai išsprendžiau.

Šiandien aš gyvenu šviesoje, ir tiesa mane išlaisvino. Į mane ir į mano gyvenimą šviečia saulė. Nuolat veikiu ką nors naujo ir nuostabaus. Mano sparnai stiprūs ir aš skrieju; aš pralenkiau tą senąją įsitikinimų sistemą... ir dabar skamba mano gyvenimo daina.

Skriskite su manimi...
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Rūpinimasis dėl išvaizdos, kai tau vienuolika

Supratusi visus šiuos dalykus, suvokiau, dėl kokių priežasčių savo atžvilgiu jaučiausi taip prastai, ir ši tiesa mane išlaisvino. Šiandien norėčiau į tai pažiūrėti iš tos pusės, kaip mūsų įsitikinimų sistemą bent jau dalinai suformuoja tai, ką mes išgirstame iš galios mūsų atžvilgiu turinčių žmonių, kurie yra aplink: iš savo tėvų, senelių, mokytojų ir kitų mūsų gyvenime esančių suaugusiųjų. Kalbu apie pokalbius, kuriuos girdime ir vertinimus, kuriuos iš to padarome, ir apie tai, kad tikime, jog tai yra tiesa, nes šie žmonės yra mums pavyzdžiai ir mūsų globėjai. Kodėl galėtume abejoti jų nuomone? (Manau, yra teisinga paminėti, kad šių žmonių įsitikinimų sistema taip pat susiformavo tokia, kurioje yra daugybė netiesos.)

Mano vaikai kurį laiką lankė privačią mokyklą. Be visų kitų keistų dalykų, jie buvo mokomi, kad mergaitė, rodydama kurią nors kūno vietą, pavyzdžiui, nuogas kojas virš kelių, nuogas rankas ar pilvą, netgi fizinio lavinimo pamokoje ar prie baseino, elgiasi tiesiog blogai. Toks „mokymas“ prasidėjo pradinėje mokykloje. Visos mergaitės mano dukros klasėje – trečioje klasėje – prieš fizinio lavinimo pamoką turėjo daryti šuoliukus žergtai–glaustai (berniukams žiūrint), kad būtų aišku, ar jų marškinėliai nepakyla ir neatidengia nuogo pilvuko. TREČIOJE KLASĖJE, t. y. būdamos 8–9 metų amžiaus. Aš vis dar negaliu tuo patikėti. Aš apie tai sužinojau, nes mano jauniausioji dukra jautė tokį didžiulį nerimą, kad darydavo šuoliukus žergtai–glaustai virtuvėje prieš pusryčius. Kai mes apie tai kalbėjomės, ji neturėjo jokio supratimo, kas būtų blogai, jeigu matytųsi jos pilvukas. Niekas niekada jai nepaaiškino, kodėl „blogai“ rodyti pilvą, bet ji tikėjo, kad tai yra labai blogai. Kai kurios mergaitės paprasčiausiai greitai augo, ir jų marškinėliai būdavo per trumpi, o mokytojai jas už tai peikdavo. Niekas niekada nieko nepaaiškino, ir, tiesą sakant, aš to taip pat nesupratau! Dukra sakė, kad jas daug moko, jog geros mergaitės rengiasi kukliai. Aš jos paklausiai, ką reiškia „kukliai“. Kaip ir tikėjausi, ji nė neįsivaizdavo, ką tai reiškia.

Ta pati dukra buvo vasaros stovykloje, kai jai buvo 10 metų. Istorijos apie stovyklą yra dar blogesnės už istorijas apie mokyklą. Jai paplūdimyje neleisdavo vilkėti tankinio tipo maudymosi kostiumėlio, jeigu jo nedengdavo marškinėliai. Jos labai konservatyvus tankinis buvo dviejų dalių maudymosi kostiumėlis, atidengiantis pusę colio jos pilvuko tarp berniukiškų šortų tipo apačios ir viršutinės dalies. Ji paklausė: Kodėl ne?“ Stovyklos vadovė jai pasakė, jog dėl to, kad paplūdimyje yra berniukų ir kad jie ją „nužiūrinės“, jeigu ji vilkės tą dviejų dalių maudymosi kostiumėlį. Mano dukra atsakė: „Man 10 metų...“ Ji turėjo vilkėti marškinėlius. Aš kažkodėl abejoju, kad vadovė pati suprato taisykles, nes po jos pačios marškinėliais buvo stringų tipo bikinis.

Tarp mano vyriausiojo (berniuko) ir jauniausiojo (mergaitės) vaikų yra 6 metų skirtumas. Aš sužinojau, jog vyresnėse klasėse, pradedant maždaug 7–8 klase, mergaitės mokomos, kad kūno rodymas trukdo berniukams susikaupti. Aštuntos klasės mokytoja iš tikrųjų man sakė, jog ji negali leisti, kad berniukai jos klasėje blaškytųsi, nes mergaitė klasėje apsirengusi netinkamai. Aš paklausiau savo sūnaus, ar jam kada nors kas nors sakė, kad už savo mintis atsakingas jis pats? Aišku, kad ne. (Aš jam pasakiau, kad jeigu jį blaško patraukli mergaitė ir netinkamos mintys, tai už tai atsakingas JIS PATS, ir kad mergaitė neatsakinga už JO mintis.)

Taip vyksta ne tik mokykloje ir bažnyčioje. Tokios žinutės perduodamos visur. Pamąstykite apie pokalbius prie pietų stalo. Sakomi pamokslai apie tai, kokios yra merginos, kurios naudoja makiažą. Kad tam tikrus drabužius dėvi tik kekšės. Ir tokių teiginių būna begalė. Mergaitės nuolat mokomos, kad jos gali priversti berniuką prarasti kontrolę, o išvada ta, kad jeigu mergaitė būna pastumta, užpulta, tvirkinama ar išprievartauta, tai ji pati PADARĖ kažką netinkamo. Prie tokios išvados gali prieiti ir pati auka, ir visuomenė.

Tai tik vienas pavyzdys, kaip mūsų visuomenė moko, kas yra gerai ir blogai, niekada negalvodama apie pasekmes tą girdinčiam žmogui, kuris galbūt jau yra patyręs smurtą arba gali jį patirti ateityje.

Su tiesa
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Baigiu skaityti Gabor Maté knygą apie priklausomybes In The Realm of Hungry Ghosts: Close Encounters With Addiction. Besidomintiems saviarcheologija, psichologija, neurologija, trauma, priklausomybe, asmenybės raida knygoje yra labai daug vertingos informacijos ir pasižymėtinų citatų. Šiandien skaitydamas vieną iš pabaigos skyrelių „Gailiaširdiško smalsumo galia“ užsinorėjau pasižymėti ir pasidalinti viena ištrauka, kurioje autorius išsamiai, nuoširdžiai ir suprantamai kalba apie nerimą: jo sampratą, galimą kilmę, santykį su priklausomybe ir būdą jį įveikti.

Gabor Maté yra medicinos daktaras, priklausomybės, neurologijos, fiziologijos, asmenybės raidos ir traumos ekspertas, rašytojas. Gimęs 1944 m. nacistinėje Vengrijoje, išgyvenęs holokaustą, kurio metu, kai jis buvo kūdikis, buvo nužudyti jo seneliai, teta dingo be žinios, o tėvą naciai privertė dirbti. 1955 m. Gabor Maté su šeima emigravo į Kanadą ir ten (po trumpos ir netenkinančios mokytojo karjeros) tapo daktaru, daugiausia dirbančiu su nuo labai rimtų psichikos problemų ir sunkių priklausomybių kenčiančiais žmonėmis.

Toliau esantis tekstas yra mano vertimas. Originalų tekstą anglų kalba galite rasti knygos 29 skyriuje.

-----
Kartu su mano teigiamomis savybėmis – pasitikėjimu savo mąstymu, stiprybėmis, aistromis ir pasiryžimu – šalia paties mano esybės branduolio visuomet tūnojo nerimstantis, pirmapradis nerimas. Jeigu būčiau sugebėjęs būti su savimi nuoširdus ir pasiruošęs priimti pažeidžiamumą, tai daugumoje savo gyvenimo etapų būčiau galėjęs, kaip ir Clarissa*, pasakyti: „Aš bijau. Aš nepaprastai bijau.“ Mano nerimas yra persirengęs susirūpinimu apie išvaizdą ar finansinį saugumą, abejonėmis dėl to, ar esu mylimas ir gebantis mylėti, savęs peikimu ir egzistenciniu pesimizmu apie gyvenimo prasmę ir tikslą – arba, iš kitos pusės, jis pasireiškia grandioziškumu, poreikiu, kad manimi žavėtųsi, kad mane matytų kaip ypatingą. Tačiau gilumoje tas nerimas yra bevardis ir beformis. Esu tikras, kad jis buvo įkaltas man į krūtinės ląstą, kažkur tarp plaučių ir širdies, daug anksčiau, nei žinojau daiktų pavadinimus.

Ar turiu priežasčių jausti nerimą? Chroniškas nerimas, kaip toks, neturi nieko bendra su „priežastimis“. Pirmiausia jis atsiranda, o daug vėliau, kai mums išsivysto gebėjimas mąstyti, jis pasirenka sau mintis ir paaiškinimus. Lyginant su sveiku nerimu (kuriam tinkamesnis žodis yra baimė), jaučiamu pavojingoje situacijoje – pavyzdžiui, baimė, kurią gali jausti gazelė, sutikusi liūtą, arba mažas vaikas, kai jo tėvų nėra šalia – chroniškas nerimas kyla ne iš dabartyje patiriamo išgyvenimo. Jis atsiradęs anksčiau už mąstymą. Mes galime galvoti, kad nerimaujame dėl to ar to – dėl savo išvaizdos, pasaulio būklės, problemų santykiuose, oro – bet nesvarbu, į kokią istoriją nerimą įpintume, jis paprasčiausiai yra. Kaip ir pati priklausomybė, nerimas visuomet ras taikinį, bet egzistuos nuo tų taikinių nepriklausomai. Tik tada, kai nerimą sąmoningai pastebime, jis įsivynioja į atpažįstamas spalvas. Dažniausiai mes jį užgniaužiame, užkasame po mintimis, tapatinimusi, poelgiais, įsitikinimais ir santykiais. Virš jo mes supilame kalvą užsiėmimų ir savybių, kurias klaidingai laikome savo tikraisiais „aš“. Tuomet mes dedame daugybę pastangų, kad įtikintume pasaulį, jog mūsų susikurta fikcija yra realybė. Kad ir kokios autentiškos mūsų stiprybės ir pasiekimai būtų, dėl jų vis tiek jausimės tušti tol, kol neįvardinsime nerimo, kurį jie slepia.

Nepilnumas yra esminė priklausomybių turinčio žmogaus būsena. Priklausomybių turintis žmogus tiki – arba visiškai sąmoningai, arba nesąmoningai – kad jis yra „nepakankamas“. Toks, koks yra, jis nesugeba įveikti gyvenimo iššūkių ar būti pasaulio priimtas. Jis negali ištverti savo emocijų be dirbtinės pagalbos. Jis privalo pabėgti iš skausmingo viduje esančio tuštumos jausmo naudodamasis bet kokia jam į galvą šovusia veikla, turinčia bent laikiną tikslą: ar tai būtų darbas, ar azartiniai lošimai, ar apsipirkinėjimas, ar valgymas, ar sekso ieškojimas.

<...>

„Bet aš nesijaučiu desperatiškai, – kai kas gali pasakyti. – Man tiesiog patinka tai, ką darau, tiek, kad niekada nenoriu sustoti.“ Darboholikai linkę taip galvoti, taip galvojau ir aš. „Kur tas skausmas ir sielvartas, kurį turėčiau jausti, kad išgyčiau? – kartą mečiau iššūkį terapeutui. – Kad ir kiek stengčiausi, negaliu prisiversti ką nors pajusti. Jausmai arba kyla, arba ne.“ Aš buvau toks užsiėmęs savęs stimuliavimu bei raminimu nenutrūkstama veikla ir darbu viršvalandžiais, kad mano smegenys suktųsi ir rytų minčių saldumynus, jog nepalikau nė plyšelio, pro kurį galėtų prasiskverbti kokia nors emocija.

Mano darboholizmas ir kompaktinių diskų pirkimas yra tik pačios pastoviausios pabėgimo formos, kurias pasirenka mano smegenys, kai jaučiu nepatogumą. Buvo ir kitokių elgsenų, tokių pat kompulsyvių ir tokių pat impulsyvių. Dabar aš matau, kad užslėptas nerimas ir tuštumo jausmas plinta visur. Mąstymo lygmenyje tai pasireiškia kaip cinizmas – t. y. kaip sveiko skepticizmo ir savarankiško mąstymo (ką aš visuomet vertinau) negatyvioji pusė. Elgesio lygmenyje tai užsimaskuoja kaip hipomaniška energija ar letargija, kaip nuolatinis noras kažkuo užsiimti ar užsimiršti. Kai įprasti, kasdieniai pabėgimo mechanizmai manęs nepatenkina, pasineriu į savo atviros priklausomybės modelius. Jeigu turėčiau daugiau skausmo ir mažiau resursų, jeigu man būtų mažiau pasisekę su aplinka, kurioje augau, tai visai tikėtina, kad būčiau pajutęs poreikį vartoti narkotikus.

Gailiaširdiškas smalsumas sau veda į tiesą. Kai savo nerimą matau ir atpažįstu jį, kaip tokį, noras bėgti sumažėja. Man akivaizdu, kad pavojaus ir baimės būti apleistam jausmai, dėl kurių kilo nerimas, mano atveju buvo užprogramuoti Budapešto gete 1944 metais. Kam bandyti pabėgti nuo kažkokio seno smegenų modelio, susiformavusio tada, kai buvau įbaugintas kūdikis siaubingo istorinio laikmečio metu? Jis egzistuoja, ir jungtys, kuriose įsitvirtinusios mano nebylios istorijos, yra neišdildoma mano smegenų dalis. Nereikia, kad jis išnyktų – iš tikrųjų jis niekada ir neišnyks, bent jau ne iki galo. Bet aš galiu pakeisti savo santykį su juo, tapti jam artimesnis. Galiu net išmokti jį dalinai valdyti, tai reiškia, jį pastebėti, neleidžiant jam kontroliuoti mano nuotaikų ir elgesio. Taip pat man nereikia imtis neįmanomos užduoties – t. y. bandyti ištrinti priklausomybės impulsus, kylančius iš anksti vaikystėje susiformavusių smegenų modelių – tačiau aš galiu pakeisti santykius ir su jais. Siekiant tokio pokyčio, esminis dalykas yra atsisakyti neigiamo savęs vertinimo ir smerkimo.

Psichiatras, psichoanalitikas Anthony Storras rašo apie tai, kuo vertinga be baimės leisti užkastoms emocijoms iškilti:

Kai žmogus yra skatinamas užmegzti ryšį su savo giliausiomis emocijomis ir jas išreikšti saugiai žinodamas, kad nebus atstumtas, kritikuojamas ar nepriimtas toks, koks yra, tai jo galvoje vyksta tam tikras pertvarkymas ar surūšiavimas, kartu atnešantis ramybės jausmą; jausmą, kad iš tikrųjų pasiekta tiesos šulinio gelmė.

-----
* Clarissa – anksčiau knygoje minima 31 metų amžiaus moteris, iš kurios vaikų apsaugos tarnyba jau atėmė 3 vaikus, vėl besilaukianti, priklausoma nuo heroino ir kokaino, prostitutė, duktė narkomanės motinos, kuri taip pat vartojo narkotikus, kai laukėsi Clarissos, ir mirė nuo perdozavimo, kai šiai buvo penkeri. 

Rekomendacijos:

Sielvartas ir depresija
 
Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Vienatvė
 
Smurtas prieš save

 

Sielvartas 

Visi žmonės gyvenime prie kažko prisiriša. Sveikiems kūdikiams, vaikams, paaugliams ar suaugusiesiems susiformuoja prisirišimas, t. y. psichologinis-emocinis ryšys. Tas ryšys gali būti su žmonėmis, daiktais, veiksmais ar įpročiais, idėjomis, vietomis, garsais, emocijomis ar būsenomis ir t. t.

Deja, gyvenime nutinka taip, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas ryšys susilpnėja ar visiškai nutrūksta. Tuomet patiriame praradimą. Sielvartas yra sveika žmogaus reakcija į praradimą, į to psichologinio-emocinio ryšio susilpnėjimą ar nutrūkimą.

Psichologinio-emocinio ryšio susilpnėjimo ar nutrūkimo pavyzdžiai

• Mylimo žmogaus mirtis
• Skyrybos ar išsiskyrimas
• Suaugusio vaiko išėjimas iš tėvų namų
• Daikto pametimas ar sulūžimas
• Persikraustymas į naujus namus ar į naują šalį
• Darbo praradimas
• Saugumo praradimas (kurį jaučiame, kai, pavyzdžiui, rimtai susirgame; arba užsidegus mūsų būstui; arba kurį jaučia vaikas, patyręs traumą)
• Ir t. t.

Sielvartas vyksta ir psichologiniame, ir emociniame lygmenyse. Tai yra normalus, natūralus ir savaiminis procesas (kaip kad fizinės žaizdos gijimas), nebent žmogus (1) turi gilių psichologinių žaizdų, (2) sąmoningai neidentifikuoja ir nesupranta savo emocijų ir (3) gyvena sielvartui trukdančioje aplinkoje. Jeigu sielvartas neidentifikuojamas, stabdomas ar visai užblokuojamas, kyla rimtų emocinių, psichologinių, fizinių ir tarpusavio santykių problemų.

Deja, daugelis žmonių, įskaitant ir tėvus, mokytojus, dvasininkus, profesorius, filosofus bei daugumą psichinės sveikatos bei medicinos „specialistų“ (gydytojų, psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų, konsultantų, gyvenimo mokytojų, koučerių, mentorių ir t.t.), apie sielvartą nėra tinkamai informuoti arba turimą informaciją ignoruoja, todėl sielvartą vadina depresija, t. y. „psichikos sutrikimu“, ir stengiasi malšinti jo simptomus (vaistais, įvairiausiomis priklausomybėmis, kaltinimu, gėdinimu, pašaipomis, dėmesio nukreipimu, emocijų užgniaužimu ir pan.), užuot sveikai jį išgyvenę patys ir skatinę jį sveikai išgyventi kitus. Kadangi klinikinės depresijos ir sielvarto simptomai panašūs, tai dažnai klaidingai manoma, kad bet koks liūdesys ar kitokios nemalonios emocijos yra blogai ir kad tai yra „depresija“ / „psichikos sutrikimas“, o ne natūrali žmogaus reakcija į praradimą.

„Depresija“

Kai kurie bendri klinikinės depresijos ir sielvarto simptomai: gilus liūdesys, apatija, miego sutrikimai, apetito stoka, susierzinimas, pyktis, verkimas „be priežasties“, energijos stoka.

Sielvartas yra sveika, gydanti emocinė reakcija, kylanti tada, kai nutrūksta ryšys su objektu ar subjektu, prie kurio esame prisirišę. Ir jeigu tas sielvartas yra neatpažintas, stabdomas ar visai užblokuotas, tai būtent tada žmogus įstringa toje būsenoje, vadinamoje „depresija“. Kitaip tariant, tas simptomų rinkinys, kuris visuomenėje vadinamas klinikine depresija ar depresija, iš tikrųjų yra viena iš sielvarto stadijų, arba kitaip – neišbaigtas sielvartas, įstrigimas sielvarto stadijoje. Ir jeigu sielvartas yra neatpažintas, užblokuojamas ar smarkiai stabdomas arba skubinamas, jis gali tapti lėtiniu ir ženkliai apsunkinti gyvenimą: žmogui gali pasireikšti, pavyzdžiui, apatija, pykčio protrūkiai, emocinis nejautrumas, miego ir valgymo sutrikimai, nestabili nuotaikų kaita, priklausomybės, antsvoris, negebėjimas kurti naujų ryšių ir daugybė kitokių problemų.

Kitas svarbus faktas yra tai, kad neišbaigtas sielvartas gali kauptis. Tai reiškia, kad neišjautę sielvarto praeities netektims, galime jausti sielvartą dėl naujų netekčių. Pavyzdžiui, galime būti neišjautę sielvarto dėl vaikystėje patirtų traumų, bet jausti naują sielvartą dėl artimojo mirties ar skyrybų. O nespėję ar neleidę išjausti šio sielvarto, pajusti naują sielvartą, kylantį dėl to, kad senstame ar kad rimčiau susergame. Tokios neišbaigto sielvarto kombinacijos yra ypač pavojingos, nes tokiais atvejais nemalonios emocijos būna daug stipresnės, o sielvarto dėl anksčiau patirtų netekčių stadijos pailgėja. O tai savo ruožtu neretai sukelia naujų, papildomų problemų.

Bėda ta, kad dauguma žmonių yra patyrę daug netekčių, tačiau nemoka sveikai išgyventi sielvarto, nes vaikystėje yra mokomi nejausti emocijų, visada būti linksmi, nepykti, elgtis taip, kaip nori suaugusieji. O kai tokie žmonės suauga, užuot ieškojus sielvarto / „depresijos“ priežasčių ir suteikus empatišką palaikymą, jiems neretai paprasčiausiai išrašoma vaistų arba pakartojami vaikystėje girdėti žodžiai, kad liūdesys, pyktis, apatija ir kitos nemalonios emocijos yra nesveikos ar blogos, kad reikia jų nejausti, kad reikia dėmesį nukreipti kitur, kuo greičiau šių emocijų atsikratyti, nesigilinti į save ir pan. „Nesiparink“, „atsipalaiduok“, „tu toks(-ia) užsidepresavęs(-usi) / paniuręs(-usi)“, „mąstyk pozityviai“, „tau nieko tokio blogo nenutiko“, „negalvok apie praeitį“ / „žiūrėk į ateitį“, „tiesiog pamiršk“, ir t. t.

Sąlygos, reikalingos norint išgyventi sveiką sielvartą 

Norint sveikai išgyventi sielvartą reikalingos tam tikros sąlygos:

1. Sąmoningumas. Žinojimas, ko netekome ir kaip tas praradimas paveikė mūsų gyvenimą.

Priešingybė – neigimas, intelektualizavimas, minimizavimas, smurtautojų teisinimas ir kiti gynybos mechanizmai.

2. Tikrasis Aš / racionalumas ir ryšys su savo tikrosiomis emocijomis. Būsena, kai žmogus jaučiasi suaugęs, ramus, smalsus, empatiškas sau, racionalus, veiksnus. Taip pat supratimas, kad [kokybiškas] sielvartas yra normali, sveika reakcija į tam tikrą netektį.

Priešingybė – Netikras Aš / iracionalumas ir savo tikrųjų emocijų nesuvokimas.

3. Tinkama aplinka. Aplinka, kurioje sielvartą išgyvenantis žmogus jaustųsi saugus, priimtas, palaikomas, suprastas; kurioje aplinkiniai yra empatiški, kantrūs, supranta ryšio kūrimo, jo nutrūkimo ir sielvartavimo procesus.

Priešingybė – aplinka, kurioje sielvartui trukdoma; kurioje žmogus negali atvirai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, negali būti savimi; kurioje jis jaučiasi nesaugiai, patiria aplink esančiųjų atstūmimą, patyčias, susierzinimą (jau nekalbant apie sunkesnį smurtą).

Taigi, kad sveikai ir išbaigtai išjaustų sielvartą, žmogus turi būti sielvartui palankioje aplinkoje – ir vidumi, ir išore. Tai reiškia, kad jis (1) turi pats suprasti, kas yra sielvartas, ir palaikyti savo sielvartavimo procesą, būti jam pasiryžęs bei (2) būti aplinkoje, kur galėtų sielvartą sveikai išjausti ir būtų palaikomas.

Deja, dažniausiai sielvartą / „depresiją“ išgyvenantis žmogus pats negeba būti nei pakankamai sąmoningas, nei racionalus, nei turi sielvartui tinkamą aplinką. Būtent todėl jam reikalinga empatiška pagalba, saugumas ir palaikymas, kuriuos gali suteikti kompetentingas specialistas.

Sielvarto stadijos 

Sveikas sielvartas apima tam tikras stadijas ir vyksta tiek psichologiniame, tiek emociniame lygmenyse. Sielvartas yra baigtas, kai pasiekiama paskutinė (sveiko priėmimo / susitaikymo) stadija. Jeigu žmogus yra atėjęs iš labai traumavusios / traumuojančios aplinkos ar (ir) neturi aukščiau minėtų sąlygų, reikalingų norint sveikai išgyventi sielvartą, jis gali įstrigti vienoje iš sielvarto stadijų ar pasiekti pseudosusitaikymą.

Sielvartavimo procesas vyksta dviejuose lygmenyse:

Emocinis lygmuo 

Šokas, netikėjimas -> netikra viltis ar emocinis nejautrumas -> pyktis ar įniršis -> liūdesys, galbūt ir apatija ar neviltis -> susitaikymas / priėmimas ir emocinis stabilumas 

Psichologinis lygmuo 

Neigimas ar pasimetimas / painiojimasis / galvos sukimas -> daugybė įvairiausių pasikartojančių klausimų ir atsakymų paieška -> aiškumas ir suvokimas, ko netekta ir kokie to padariniai -> susitaikymas su netektimi ir jos padariniais 

Sveikai, išbaigtai išjautę dėl netekties – t. y. dėl ryšio su prisirišimo objektu / subjektu nutrūkimo – kilusį sielvartą mes grįžtame į normalią, sveiką ramybės, stabilumo, susikaupimo, prasmingumo būseną ir galime kurti naujus psichologinius-emocinius ryšius.

Neišbaigto sielvarto simptomai gali būti: „sezoninė depresija“ (pvz., „kasmet spalio 6 d. jaučiuosi nekaip, nes tą dieną išsisyriau su savo buvusiu partneriu“); nenoras kalbėti apie patirtą praradimą; depresyvi nuotaika, kylanti dėl tam tikrų priminimų (pvz., išgirdus tam tikrą dainą, išgirdus tam tikrą vardą, atėjus tam tikrai šventei) ir pan. Jeigu jums ar jūsų artimiesiems būdingi šie ar panašūs simptomai, greičiausiai išgyvenate užblokuotą, neišbaigtą sielvartą.

Sveikai išjausti sielvartą užtrunka (tai gali trukti daug mėnesių ar net keletą metų). Sielvarto trukmė skirtinga kiekvienam žmogui ir kiekvienu atveju, nes priklauso nuo žmogaus psichologinės-emocinės būklės bei nuo turimų sąlygų, taip pat ir nuo to, kokia buvo netektis.

Taigi, duokite sau laiko, būkite su savimi švelnūs, empatiški ir supratingi, stenkitės geriau pažinti save, savo praeitį, būti sąmoningi ir racionalūs, būti sveikoje aplinkoje. O jeigu patys su savo problemomis nesusitvarkote, pabandykite rasti empatišką ir kompetentingą specialistą, galintį suteikti saugią aplinką ir palaikymą.

Kokius netekimus savo gyvenime esate patytę jūs? Ar dėl jų kilusį sielvartą esate iki galo išjautę? Galbūt būtų vertinga pasidaryti praeityje patirtų netekčių sąrašą ir nuoširdžiai bei atsakingai jį peržvelgti? „Kaip jaučiuosi dėl šios netekties?“ „Ką ji man reiškė?“ „Ar galiu apie ją atvirai kalbėti?“ „Kokie jausmai kyla ją prisiminus?“ „Žiūrint į sielvarto stadijas, ar tikrai esu išjautęs(-usi) dėl šios netekties kilusį sielvartą?“


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

http://sfhelp.org/grief/pop/grief.htm

http://sfhelp.org/grief/levels.htm

http://sfhelp.org/grief/pop/losses.htm

http://sfhelp.org/grief/depression.htm

Is it "depression" or incomplete grief?


What you need to know about losses and healthy grief


How to spot and complete blocked grief