Psichotropiniai vaistai blokuoja kelią į nušvitimą*. Daktarai išrašo juos kaip greitą problemos sprendimą žmonėms, kurie turi emocinių problemų, reikalaujančių gilesnių ir sudėtingesnių problemos sprendimų nei tai, kas yra buteliuke. Piliulės gali padėti ištrūkti iš ligoninės, bet jos jūsų neatves prie jūsų sielos*.

Specialistų nuomonė ta, kad depresijos ir kitų emocinių problemų priežastis yra cheminiai disbalansai smegenyse. Tai yra netiesa. Cheminiai disbalansai yra problemos pasekmė, o ne priežastis. Cheminiai disbalansai atsiranda dėl neišspręstų vaikystės traumų (kurių pasitaiko nuo nesunkių iki ekstremalių), kurios ir yra tikroji psichikos sutrikimų priežastis. Kai žmonės išsprendžia savo psichikos traumas, jų psichikos problemos taip pat išsisprendžia, o tai savo ruožtu subalansuoja smegenyse esančias chemines medžiagas.

Kelionė į savo sielą – nevaistinis kelias – yra kelionė tiesiai per pragarą. Ji prieinama tik stipriausiems ir gebantiems priimti savo trūkumus: tiems, kas gali stoti akistaton su savo vaikystės traumomis ir jas išspręsti. Šis kelias yra beveik neįveikiamas neturint nepaprastai nušvitusio gido, kurių yra vienetai – ir tai yra gana sunku net ir turint nepaprastai nušvitusi gidą, nes nėra būdo išvengti skausmo ir sielvarto, kurie yra neatsiejama augimo dalis. Būtent todėl vaistai / narkotikai* (nesvarbu, ar išrašyti, ar ne) yra tokie populiarūs. Vaistai / narkotikai panaikina skausmą, neutralizuoja simptomus, padeda užkasti bei atitverti traumą ir apeina gijimą. Juos vartoti yra lengva. Jie nereikalauja nieko paaukoti. Jie yra švelnus ir nuostabus ramstis. Vienintelė už juos sumokama kaina, neskaitant įprasto šalutinio poveikio (kuris kartais būna siaubingai rimtas), yra ta, kad jie nužudo žmogaus sielą.

O emocinis gijimas atveria visą žmogaus jausmų paletę. Gijimas, nepaistant greito pasitenkinimo nebuvimo, galiausiai atneša savigarbos, adekvatumo, kompetencijos, brandumo ir meilės sau jausmus. Gijimas sujungia tave su tavo dabartimi ir praeitimi. Gijimas atveria duris į tavo tikrąją ateitį.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Dvasia, siela (angl. soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Vaistai / narkotikai – (angl. drug, drugs) reiškia ir medikamentus, ir narkotines medžiagas, o kartais gali reikšti apskritai bet ką, nuo ko žmogus yra priklausomas.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.  

Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš Alice Miller knygos „For Your Own Good“; tai yra mano vertimas.









<...> Tai, kad tėvai netinkamai elgiasi su savo vaikais, neturi nieko bendra su charakteriu ar temperamentu; šio reiškinio priežastis yra tik ta, kad su jais pačiais buvo elgiamasi netinkamai ir jie negalėjo apsiginti. <...>

Žiaurumas gali pasireikšti tūkstančiu pavidalų ir netgi šiandien yra neatpažįstamas, nes apie vaikui padaromą žalą ir jos pasekmes yra labai mažai žinoma. Ši knygos dalis yra skirta toms pasekmėms. Daugumos žmonių asmeninį gyvenimą sudaro tokios psichologinės stadijos:

1. Kai esi mažas vaikas, patiri skriaudą, kurios niekas neįvardina kaip tokios.

2. Negali į kilusią kančią reaguoti pykčiu.

3. Rodai dėkingumą už tariamai gerus ketinimus.

4. Viską pamiršti.

5. Suaugęs susikaupusį pyktį iškrauni ant kitų arba nukreipi į save.

Didžiausias žiaurumas, koks tik gali būti vaikui padaromas, yra draudimas jam išreikšti pyktį ir kančią nerizikuojant prarasti tėvų meilę ir švelnumą. Iš ankstyvos vaikystės kylantis pyktis kaupiasi pasąmonėje, ir kadangi jis iš esmės reiškia sveiką, gyvybingą energijos šaltinį, tai tiek pat energijos reikia ir tam, kad jis būtų užgniaužtas. Auklėjimas, kai tėvų pasigailima vaikų gyvybingumo sąskaita, kartais veda į savižudybę ar sunkią priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, o tai yra viena iš savižudybės rūšių. Jeigu narkotinės medžiagos sėkmingai užmaskuoja dėl užgniaužtų jausmų ir atsiribojimo nuo savęs jaučiamą tuštumą, tai nustojus jas vartoti ta tuštuma vėl pasimato. Jeigu nustojus vartoti narkotines medžiagas neatstatomas žmogaus gyvybingumas, tai išgijimas neabejotinai yra tik laikinas.


Rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Kūno maištas“

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Robin Grille „Chuliganai iš prigimties“

Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš Alice Miller knygos „For Your Own Good“; tai yra mano vertimas.










Į bejėgį vaiką nukreipta panieka ir smurtas, taip pat vaiko ir savo pačių gyvybingumo, kūrybingumo bei jausmų slopinimas apima tiek daug mūsų gyvenimo sričių, kad mes to beveik nebepastebime. Beveik visur matome įvairiu intensyvumo laipsniu ir įvairiomis prievartos priemonėmis pasireiškiančias pastangas kuo greičiau atsikratyti mumyse esančiu vaiku – t. y. silpnu, bejėgiu, priklausomu sutvėrimu – kad taptume nepriklausomi, kompetentingi suaugusieji, nusipelnantys pagarbos. Kai šį sutvėrimą sutinkame savo vaikuose, mes jį persekiojame naudodami tas pačias priemones, kokias kadaise naudojome prieš save pačius. Ir būtent tai mes esame įpratę vadinti „vaikų auklėjimu“.

Tolesniuose puslapiuose pabandysiu šioms sudėtingoms pastangoms pritaikyti terminą „nuodinga pedagogika“. Iš konteksto bus aišku, ką iš tos daugybės aspektų akcentuoju tam tikru momentu. Konkretūs aspektai gali būti kildinami tiesiai iš anksčiau pateiktų citatų iš vaikų auginimo vadovėlių. Tos ištraukos mus moko, kad:

1. Suaugusieji yra nuo jų priklausomo vaiko šeimininkai (ne patarnautojai!).

2. Jie kaip dievai nusprendžia, kas yra gerai, o kas blogai.

3. Vaikas laikomas atsakingu už jų pyktį.

4. Tėvai visada privalo būti apsaugoti. 

5. Vaiko gyvenimą patvirtinantys jausmai kelia grėsmę autokratiškam suaugusiajam.

6. Vaiko valia turi būti „palaužta“ kaip įmanoma greičiau.

7. Visa tai turi įvykti labai ankstyvame amžiuje, kad vaikas „nepastebėtų“ ir nesugebėtų suaugusiųjų demaskuoti.

Metodai, kuriuos galima naudoti siekiant nuslopinti vaiko spontaniškumą, yra tokie: spąstų spendimas, melavimas, dviveidiškumas, gudravimas, manipuliacija, „bauginimo“ taktikos, meilės atitraukimas, izoliavimas, nepasitikėjimas, vaiko žeminimas ir gėdinimas, niekinimas, pajuokimas ir prievarta, kartais netgi iki kankinimo.

„Nuodinga pedagogika“ taip pat apima ir klaidingos informacijos ir įsitikinimų perdavimą vaikui nuo pat pirmų dienų. „Nuodingos pedagogikos“ dalis yra ir vaikui nuo pat pirmų dienų perteikti klaidingą informaciją bei įsitikinimus, kurie perduodami iš kartos į kartą ir vaikų priimami nepaisant to, kad jie yra ne tik neįrodyti, bet ir akivaizdžiai klaidingi. Šių įsitikinimų pavyzdžiai yra tokie:

1. Pareigos jausmas sukuria meilę.

2. Neapykantos galima atsikratyti ją uždraudžiant.

3. Tėvai nusipelno pagarbos vien dėl to, kad jie yra tėvai.

4. Vaikai nenusipelno pagarbos vien dėl to, kad jie yra vaikai.
 
5. Paklusnumas vaiką sustiprina.

6. Aukštas pasitikėjimas savimi yra pavojingas.

7. Žemas pasitikėjimas savimi daro žmogų altruistišką.

8. Švelnumas (stipri meilė) yra pavojingas.

9. Reaguoti į vaiko poreikius yra blogai.

10. Griežtumas ir šaltumas gerai parengia gyvenimui.

11. Apsimestinis dėkingumas yra geriau nei nuoširdus nedėkingumas.

12. Tai, kaip tu elgiesi, yra svarbiau už tai, koks tu esi iš tikrųjų.

13. Nei tėvai, nei Dievas neišgyvens, jei juos įžeisi.

14. Tavo kūnas yra kažkas purvino ir šlykštaus.

15. Stiprūs jausmai yra pavojingi.

16. Tėvai yra padarai, nejaučiantys aistros ir gėdos.

17. Tėvai yra visada teisūs.


Rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Kūno maištas“

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Robin Grille „Chuliganai iš prigimties“

Nuoširdumas yra tiesos kanalas tarp sielos* ir proto. Tie, kurie jį puoselėja, yra kupini milžiniškos galios: galios žinoti, galios atskirti, galios apmąstyti, galios rinktis, galios sakyti tiesą, ir esminis dalykas – galios augti.

Dauguma žmonių yra nenuoširdūs ir bando šios savo galios vengti. Jie gyvena kaip aukos, įsispraudę į savo vaikystės vėžes, į kurias juos rūpestingai jėga įgrūdo jų tėvai. Jie meluoja ne tik savo artimiesiems, bet ir sau patiems. Jų viduje esanti tiesa yra pavojinga, nes ji siejasi su daugybe metų užkasto skausmo, įniršio, liūdesio ir nuoskaudos. Jeigu ji sprogtų, tai sutraiškytų jų trapų išorinį gyvenimą – ir priverstų juos suprasti, kaip jie nemyli savęs, kaip jų nemyli jų artimieji ir kaip vaikystėje jų nemylėjo tie, kuriems buvo patikėta saugoti jų egzistenciją.

Bet iš kitos pusės, šis sprogimas išlaisvintų jų tikrąją būties prasmę. Jų gyvenime staiga atsirastų viltis – ir kelias ramybės link. Ta ramybė gali juos pražudyti (ir jau yra kai ką pražudžiusi), bet jie bent jau mirtų nors kartą žinodami, kas tokie jie iš tikrųjų buvo.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Jeigu emocinio gijimo procesas vyksta tinkamai, daug kuo rizikuojama. Paprasčiausiame lygmenyje rizikuojama žmogaus netikruoju „aš“, kuris daugumai žmonių yra viskas, ką jie teturi. Būtent taip jie suvokia save, kaip asmenybę, visą savo gyvenimą nuo tada, kai tik išmoko mąstyti – nuo tada, kai jį susikūrė, kad vaikystėje prisitaikytų prie savo šeimos. Gijimo procesas bando padėti žmogui to netikrojo „aš“ atsikratyti ir atgaivinti gilumoje tūnantį jo tikrąjį „aš“, kuris ilgus metus giliai miega ar snūduriuoja.

Jeigu šis procesas sėkmingas, pasekmės būna didžiulės ir dažnai tariamai neigiamos. Tapimas nuoširdžiu žmogumi reiškia visų netikrų santykių išdavystę – nesvarbu, ar tai santykiai su draugais, tėvais, partneriais, šeimos nariais, kolegomis, ar su visuomene, kaip tokia. Šis procesas suardo įprastą santykių dinamiką, o tai gali būti ypač skausminga, jeigu yra stipri abipusė priklausomybė – ir bendra praeitis.

Taip pat yra visiškai vidinių rizikų. Prieš pradėdami gijimo procesą dauguma žmonių gyvena taip smarkiai neigdami savo tikruosius jausmus, kad net nejaučia skausmo. Jie gyvena nejautrumo burbule, kuris, nors ir mirtinas, bet dažnai yra malonus. Senų žaizdų atvėrimas sukelia užkastų jausmų išsiveržimą, o tai paprastai būna šlykštu, bjauru, skausminga ir slogu. Tai yra didžiulis šokas sistemai, kuri seniai priprato nejausti beveik ar visiškai nieko – kaip kad sveika mityba iš pradžių gali kelti šleikštulį ar net atrodyti mirtina, jeigu žmogus yra priklausomas nuo nesveiko maisto ar yra išbadėjęs. Mažai kam patinka sielvartavimo procesas, mažai kam patinka verkti, mažai kam patinka ilgai trunkančios kančios, nerimas, radikalios abejonės savimi, bemiegės naktys ar net fiziniai negalavimai, susiję su giliu emociniu augimu, bet visa tai yra keitimosi procesas. Jis turi savo kainą, bet tiems keletui, kas nori ir įstengia leistis į šią kelionę, nauda, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, yra neapsakoma.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Šis įrašas yra įkvėptas Sarah‘os komentaro, kurį ji paliko po mano paskutiniuoju įrašu. Aš jos komentarus nukopijavau, pateikiau kursyvu ir nuosekliai į juos atsakiau.

Sarah: „O jeigu esi suaugęs vaikas tėvų, kurie vaikystėje patyrė smurtą ir niekada nesikreipė profesionalios pagalbos? Mano tėvai jautė depresiją ir mums, kaip vaikams, sukėlė labai daug skausmo, bet nemanau, kad galiu tai vaidinti smurtu, nes mes niekada nepatyrėme seksualinio ar fizinio smurto. 

Darlene: Smurtas būna ne tik fizinis ar seksualinis. Nepaisant to, žodis, kurį vartojame savo praeities ar dabarties situacijai apibūdinti, nėra tiek svarbus, kiek svarbu gauti pagalbos ir supratimo apie savo situaciją. Aš stengiuosi vartoti sąvokas emociškai nepasiekiamas ar emocinis apleidimas, bet vis tiek esmė yra tame, kad žmogui nebuvo įdiegtas savo vertės suvokimas. Aš buvau gerai maitinama ir gerai aprengta. Manau, iš išorės atrodėme kaip tobula šeima, tačiau savo pirmąją didelę depresiją patyriau būdama 10 metų. Man būtų buvę lengviau dėl visų savo problemų kaltinti seksualinį smurtą, bet aš sutikau tiek daug žmonių, kurie gali papasakoti apie savo kančias ir depresiją istoriją, panašią į maniškę, nors jie niekada nepatyrė NEI seksualinio, NEI fizinio smurto, tad pradėjau suprasti, kad mano problemos yra gilesnės nei tik tokio tipo smurtas. Manau, susitvarkyti su emociniu smurtu yra nepaprastai sunku, nesvarbu, kaip jį bepavadintum. Kaip vaikas gali suprasti tai, ką tu čia aprašei, Sarah?

Sarah: „Tokie tėvai naudoja smurtą kaip pasiteisinimą, kodėl jie nebuvo emociškai prieinami, ir kaip priežastį, kodėl jie mūsų, vaikų, atžvilgiu priėmė visus tuos neatsakingus sprendimus. Kaip suaugusi, aš jaučiu jiems pyktį už tai, kaip jie su mumis elgėsi, ir už tuos negerus sprendimus. Toks tėvas (mama) vis dar labai pabrėžia savo vaikystę ir nori iš savo vaikų sulaukti simpatijos už tai, kiek daug jie prarado. Toks tėvas (mama) nemato, kiek daug praradome mes, nes jie nesikreipė pagalbos.“ 

Darlene: Mano mama nuolat man sakydavo, kad aš gyvenu geriau, nei gyveno ji. Ir tai tiesa. Mano mama buvo geresnė mama, nei jos mama buvo jai. Mano gyvenimo kokybė buvo bent 10 kartų geresnė nei jai augant. Man niekada nešovė į galvą pasakyti: „NA IR???“ Ar tai, kad jos gyvenimas buvo blogesnis nei mano, pateisina tai, kad ji manimi tinkamai nepasirūpino?

Aš visą gyvenimą buvau mokoma, kad esu atsakinga už savo jausmus, ir man šį faktą suvokti buvo sunku. Aš nesijaučiau turinti teisę pykti ant savo tėvų. Būdama dvidešimt kelerių, ieškojau pagalbos palaikymo grupėse, ir man buvo kalama į galvą, kad mano emocijos yra mano pasirinkimas; kad aš atsakinga už tai, kas aš, kaip suaugęs žmogus, esu; kad aš negaliu dėl savo dabarties kaltinti savo praeities. Aš visais šiais dalykais tikėjau ir bandžiau pozityvų mąstymą, patvirtinimą, pagalbos sau knygas, ir visa kita. Daugelis tų dalykų trumpam padėdavo, bet tai tebūdavo pleistras ant kritinės žaizdos. Buvau šokiruota, kai paskutinysis mano terapeutas man pasakė, kad yra toks dalykas kaip „pagrįstas pyktis“. Iki tol aš niekada šiuo aspektu negalvojau apie savo tėvus AR savo praeitį.

Sarah: „(Jau suaugę) vaikai bijo stoti akistaton su savo tėvais dėl jų netinkamo elgesio, nes bijo, kad jie labai nusimins ar supyks.“ 

Darlene: Svarbiausias dalykas, kurį noriu pasakyti apie šį teiginį, yra tai, kad mano baimė drąsiai pasipriešinti mamai buvo mano vaikystės likutis, ir aš to nesupratau. Aš labai bijojau, kad mano mama mane paliks ar atstums, jei aš jai pasakysiu, kiek skausmo ji man sukėlė. Savo terapijos proceso metu aš supratau, kad vaikui atstūmimas ar apleidimas reiškia mirtį. Suaugusiam tai tiesiog sukelia skausmą. Vaikystėje mamos meilė, dėmesys, pripažinimas buvo svarbiausi dalykai pasaulyje, ir aš labai stengiausi tai gauti. Suaugusi aš vis dar labai stengiausi tuos dalykus gauti.

Sarah: Aš mąstau apie terapiją, nes esu tokiame gyvenimo taške, kad neįsivaizduoju, ką daryti. 

Darlene: Būtent terapijos metu aš supratau savo vertę. Būtent terapijos metu aš išnarpliojau savo asmenybės centre esančią painiavą ir supratau tiesą. Galiausiai, aš išmokau, kaip būti sau tėvu ir mama. Galiausiai, aš sugebėjau atrasti tikrąją save, asmenį, kuriuo aš gimiau būti, ir gyvenau toliau. Savo depresiją ir disociaciją palikau užnugary, ir visa tai buvo, atrodytų, prieš amžinybę.

Nėra taip, kad aš kaltinčiau savo tėvus dėl to, jog man buvo taip sunku tą padaryti. Suprasti, kiek daug žalos jie man padarė, buvo tik takas, vedantis pilnatvės ir laisvės link. Šiame tinklaraštyje aš bandau pasakyti tai, kad, norėdama prisikasti prie savo depresijos ir psichikos sveikatos problemų esmės, aš turėjau pamatyti, kur esu sumaigyta, kur esu nepilnavertė ir nepalaikoma ir kur mano emocinis augimas buvo sutrikdytas. Privalėjau pripažinti visus šiuos dalykus, ir tik tada galėjau prieiti prie „savęs“, besislepiančios po sumišimu, ir pakilti į pilnatvę ir laisvę.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai. 

Taip. Skausmas yra augimo proceso šalutinis produktas. Emocinis augimas ištempia asmenybės ribas, o tai yra nemalonu. Tam tikrame lygmenyje asmenybės nori likti statiškos ir nekintančios ir, kaip tokios, tapti nepajudinamomis, net daugumos į augimą orientuotų žmonių asmenybės. Net vaikų. Jeigu vaikai nejaustų spaudimo augti, kuris kiltų dėl gilios ir intensyvios motyvacijos iš vidaus – iš savo savasties, iš savo gyvybingumo jėgos, iš savo aistros – jie neištvertų augimo skausmo. Augimas yra nesmagus. Jo pasekmės ilgainiui gali būti nuostabios, bet pats procesas yra keistas, nemalonus ir keliantis stresą.

Augimas primena mums apie mūsų trūkumus. Augimas reikalauja pažeidžiamumo. Čia puikiai tinka vėžio metafora: kad galėtų augti, vėžiai privalo išsinerti iš savo apsauginio egzoskeleto, nes kietam kiautui esant jų minkštas kūnas negali plėstis. Tad per savo gyvenimą jie periodiškai neriasi iš kiauto, parodydami pasauliui savo minkštumą, ir radikaliai paauga. Tačiau šis periodas taip pat yra ir pavojingiausias, nes jų žnyplės tuomet yra minkštos ir bevertės, o jų nugaros lengvai perduriamos. Tos pačios žuvys ir varlės, kuriomis jie visą gyvenimą maitinasi, gali staiga atsigręžti ir suvalgyti juos. Taigi, šiuo laikotarpiu jie privalo apsisaugoti. Įprastai jie pašliaužia po akmeniu ir slepiasi, augdami savo asmeninėje, saugioje terpėje, nepanašioje į terapeuto kabinetą, asmeninį žurnalą ar maldos namus.

Žmonės, kurie negali pakelti augimo keliamo skausmo ir pažeidžiamumo, pasmerkti gyvenime būti įstrigę. Jie privalo savo tikrąjį „aš“ laikyti užkastą giliai nuo pasaulio ir nuo savo pačių akių. Jie negali stoti akistaton su visu savo jausmų spektru, nes tai per daug pavojinga. Tie jausmai sako tiesą. Vietoj to tokie žmonės savo viduje esančią tiesą – savo užkastą skausmą ir įniršį – išveikia* užmaskuota forma: per priklausomybes, savidestruktyvų elgesį ir netinkamus santykius (dažniausiai per santykius su savo pačių vaikais), ir net per fizinę ligą. Kai sąmoninga psichikos dalis tiesos sakyti negali, tą daro kūnas.

Sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena. 

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.