Atidžiau peržiūrėjau savo Jordan Riak knygos „Atviras kalbėjimas apie vaikų mušimą“ (Plain Talk About Spanking) vertimą ir publikuoju antrąją pataisytą laidą, kurioje ištaisyta keletas klaidų ir kai kur patobulintas vertimas.

Šioje nedidelėje knygutėje paprastai ir atvirai išdėstomos fizinio smurto – ir apskritai smurto – prieš vaiką pasekmės bei argumentuotai paaiškinama, kodėl toks vaikų auginimo būdas yra ir nepaprastai žalingas, ir labai neefektyvus.

Ši knygutė labai rekomenduojama ne tik visiems tėvams ar su vaikais dirbantiems ir juos globojantiems asmenims (net ir tiems, kurie vaikams tokių metodų netaiko), bet ir tiems, kas su vaikais dažnai nesusiduria, nes ji padeda apskritai geriau suvokti asmenybės raidą ir smurto, kaip tokio, žalą organizmui. O tai savo ruožtu padeda geriau suprasti save pačius ir aplink mus esančius žmones.

Knygą PDF formatu nemokamai galite parsisiųsti iš čia – Jordan Riak „Atviras kalbėjimas apie vaikų mušimą“. Paskutinį kartą atnaujinta 2012-12-03. Pasitikrinkite, ar turite naujausią versiją! Tą padaryti galite pažiūrėję į failo pavadinimą – jo pabaigoje turėtumėte matyti (Atnaujinta 2012-12-03).

Jeigu norite paremti bei paspartinti kitus vertimus ir projekto Saviarcheologija.lt veiklą ar atsidėkoti už gautą naudą, galite tą padaryti čia nurodytais būdais: http://www.saviarcheologija.lt/paremti.html

P. S. Knygoje pastebėję klaidų arba norėdami kreipis kitu klausimu, galite su manimi susisiekti čia nurodytais kontaktais. Ačiū!


Rekomendacijos:

LIETUVIŲ KALBA

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Robin Grille „Chuliganai iš prigimties“

Puslapis Facebooke: Saviarcheologija

Grupė Facebooke: Laiminga vaikystė

ANGLŲ KALBA

Interviu su knygos autoriumi. The Case Against Spanking - A Freedomain Radio interview with Jordan Riak


www.nospank.net

Visos Alice Miller knygos

http://www.alice-miller.com/

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause "The Origins of War in Child Abuse" (audioknyga, tekstinė versija – tinklalapyje http://www.psychohistory.com/)

http://www.iraresoul.com/childabuse.html

Daniel Mackler: On Child Abuse and Spoiling

Kaip kad vaikščioti nuo gimimo negebantis arba chronišką kojų skausmą jaučiantis žmogus nežino, koks jausmas yra vaikščioti lengvai, tiesiai, tvirtai, taip ir nelaimingi, vienokį ar kitokį emocinį skausmą jaučiantys žmonės savo dabartinės būsenos negali palyginti su ta būsena, kokios jie galėtų būti, jeigu geriau pažintų save, nes jie niekada šios būsenos nepatyrė arba šį jausmą labai seniai užmiršo.

Jeigu žmogus savo dabartinę nerimo, sumišimo, pasimetimo, gėdos, kaltės, streso, baimės būseną (bendrai – emocinio ar / ir fizinio skausmo būseną) galėtų palyginti su natūralia, sveika, nedirbtine būsena, t. y. ne su apsimestine, kai užgniaužamos nemalonios emocijos, ir ne su tokia, kuri yra sukelta stiprių išorinių stimulų, pvz., alkoholio, sekso ar panašių dalykų, bet su natūralia ir sveika emocine būsena, kai žmogus gyvenime iš esmės beveik visada yra žvalus, ramus, susikaupęs, drąsus, racionalus, spontaniškas, sąmoningas, mąstantis aiškiai ir koncentruotai, gebantis brandžiai ir efektyviai susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo situacijomis, adekvačiai pasitikintis savimi, bendrai – laimingas... Jeigu žmogus turėtų galimybę savo Kaip yra dabar būseną palyginti su savo Kaip galėtų būti būsena, jis pajustų vieną ar kelias iš šių emocijų: šoką, nuostabą, susidomėjimą, pyktį, liūdesį, viltį, motyvaciją ir troškimą to siekti.

O žmogus, skyręs laiko, pinigų, emocijų, darbo ir pastangų, kad geriau pažintų ir suprastų save, dabar turi galimybę palyginti savo Kaip yra DABAR būseną (kuri kadaise tebuvo jo tuomet net neįsivaizduojama ir nesuvokiama Kaip galėtų būti būsena) su savo Kaip buvo anksčiau būsena ir tą darydamas jaučia vieną ar kelias iš šių emocijų: pasitenkinimą, palaimą, pakylėjimą, dėkingumą sau ir kitiems, ramybę, tvirtumą, aiškumą, adekvatų pasitikėjimą savimi, taip pat empatiją, simpatiją, gailestį, pagarbą ir dėkingumą tam Aš, kuriuo jis anksčiau buvo, už tai, kad šis jaučia tiek daug skausmo bet, turės ryžto, jėgų, energijos tapti tuo, kuo taps.

Nors ir gaila, kad, kaip ir visi, kadaise neturėjau galimybės Kaip yra dabar palyginti su Kaip galėtų būti, bet šiandien nepaprastai, nenusakomai džiaugiuosi turėdamas galimybę palyginti savo Kaip yra DABAR būseną su savo Kaip buvo anksčiau būsena.

Gyvenime svarbu turėti su kuo palyginti, ir būna nepaprastai sunku, kai tokios galimybės neturime.

„Diskusija yra racionalus diskursas. Jos nereikėtų maišyti su ginčijimusi. Diskusijos tikslas – rasti tiesą. Ginčijimosi tikslas – suerzinti kitą žmogų. Egzistuoja daugybė žmonių, kurie nors ir mielai su jumis ginčijasi, bet yra arba nenorintys, arba negebantys su jumis diskutuoti. Nešvaistykite laiko ir energijos, bandydami diskutuoti su žmonėmis, kurie nenori ar negeba diskutuoti.“ – D. Q. McInerny, Being Logical: A Guide To Good Thinking

Kaip šia citata teisingai pasakė D. Q. McInerny, diskusijos tikslas yra išsiaiškinti tiesą ir tą daryti logiškai argumentuojant ir, jei reikalinga, pateikiant įrodymų. Kuo tai naudinga? Racionaliai mąstyti gebantis žmogus gali aiškiau ir teisingiau suvokti realybę, taisyklingiau formuluoti argumentus, matyti pašnekovų logines ir argumentacijos klaidas, efektyviau spręsti konfliktus ir asmenines problemas – racionalus mąstymas yra asmeninės laimės ir efektyvios komunikacijos pagrindas.

Taigi, iš ko diskusija susideda? Diskusiją sudaro argumentavimas (t. y. argumentų pateikimas) ir tų argumentų tiesos vertės nustatinėjimas (t. y. aiškinimasis, ar jie teisingi, klaidingi, beprasmiai), siekiant išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Argumentas yra teiginių seka, kurios pabaigoje prieinama prie išvados. Argumentai susideda iš prielaidų ir išvadų.

Prielaidos – tai pradiniai argumento teiginiai. Prielaidos yra argumento pamatas, ant kurio statomas pats argumentas. Iš prielaidų formuojami kiti teiginiai bei išvados. Prielaidomis neretai būna kitų argumentų išvados.

Išvada – tai teiginys, kurio teisingumą bandoma įrodyti argumentuojant. Šią išvadą vėliau galima panaudoti kaip prielaidą kitame argumente.

Apie tai, kas yra tiesa ir kaip nustatyti, ar kažkas yra tiesa, jau esu kalbėjęs. O apie tai, kas yra argumentas, kaip atskirti gerą argumentą nuo blogo ir kokios yra dažniausiai pasitaikančios argumentacijos klaidos, plačiau paskaityti galite Skeptikas.org esančiame įraše.

Galbūt pagalvojote: „Visa tai kol kas skamba gana sausai, ką tai turi bendra su mano gyvenimu?“ Iš tikrųjų labai daug. Juk mes labai dažnai kalbamės su kitais žmonėmis ir tą darydami išsakome ir priimame kažkokius teiginius. Galų gale juk ir būnant vieniems mūsų galvose nuolat sukasi kažkokių minčių, kitaip tariant, teiginių. Ir daugumą tokių teiginių, nesvarbu, ar jie mūsų pačių, ar juos išgirstame iš kitų žmonių, galime įvertinti, t. y. nustatyti, ar jie teisingi, ar klaidingi. Didesnė ar mažesnė diskusija, argumentavimas, tiesos nustatinėjimas mūsų gyvenime vyksta visą laiką: kai mąstome, kai kalbamės su žmonėmis, kai įsiveliame į ginčą, kai kyla konfliktas, kai aiškinamės tarpusavio santykius, kai bandome kažką kuo nors įtikinti, ir t. t. Taigi, diskusija nėra tik teoretizavimas apie gravitacinius laukus. Diskusija vyksta vos ne kiekvieno pokalbio metu. Diskusija ir argumentavimas vyksta ir kalbant apie, sakykime, dievų egzistavimą; diskusija vyksta, kai bandome su savo partneriu nuspręsti, kokį filmą žiūrėti; diskusija vyksta, kai mums pasako (ar patys pagalvojame), jog esame kvaili, savanaudžiai ar niekam tikę. Visais šiais atvejais išsakomi kažkokie teiginiai, išsakomos tam tikros prielaidos ir išvados, argumentai, kurių teisingumą galime patikrinti – ir iš tikrųjų sąmoningai ar nesąmoningai patikriname.

Taigi, toliau pateiksiu patarimų, kurie gali praversti siekiant racionaliai mąstyti bei efektyviau diskutuoti ir komunikuoti su kitais.

1. Vartojamų sąvokų apsibrėžimas

Diskusijos pradžioje arba susidūrus su pirmaisiais nesutarimais labai pravartu (o kalbant apie sudėtingesnius dalykus, sakyčiau, būtina) aiškiai įsivardinti vartojamų sąvokų apibrėžimus, t. y. išsiaiškinti, ar abu pašnekovai vartojamas sąvokas supranta ir ar jas supranta vienodai. Taip pat reikėtų žiūrėti, ar pokalbio metu sąvokų reikšmė nekinta. Kodėl diskutuojant reikia vartoti vienodas sąvokas, turbūt daugumai aišku, bet dėl visa ko paminėsiu, kad diskusija, švelniai tariant, būna ne pati produktyviausia, jeigu vienas žmogus, sakydamas „dievas“, kalba apie visatą, kitas – apie įsivaizduojamą tėvo pakaitalą iš Biblijos, o trečias – apie taburetę.

Taigi, reikėtų neskubėti stačia galva nerti į iškeltą temą, bet pirmiausiai įsitikinti ar suprantate vartojamas sąvokas.

Prieš gilinantis į tai, ar „norint subalansuoti ekonomiką mūsų šalyje, vertėtų padidinti mokesčius“, reikėtų aiškiai ir objektyviai apsibrėžti, ką reiškia sąvokos „subalansuoti ekonomiką“, „mūsų“, „šalis“, „padidinti mokesčius“.

Prieš gilinantis į tai, ar geriau šį savaitgalį važiuoti pas žmonos tėvus, ar geriau namie pažiūrėti filmą, vertinga aiškiai ir objektyviai apsibrėžti, ką šiame kontekste reiškia „geriau“.

Prieš gilinantis į tai, ar esame kvaili, savanaudžiai arba niekam tikę, vertinga apsibrėžti, ką reiškia „kvailas“, „savanaudis“ ir „niekam tikęs“ ir kaip aš šiuos apibrėžimus atitinku ar neatitinku.

Ką daryti, jeigu neturime aiškių vartojamų sąvokų apibrėžimų? 

Jeigu neturime aiškių ir logiškų apibrėžimų, apie gilesnę diskusiją galvoti per anksti, nes greičiausiai nesuprantame to, apie ką galvojame ir kalbame. Tad tikslinga būtų apie tai pamąstyti ir skirti laiko ir kitų resursų tam, kad savo mąstymą kristalizuotume: aiškiai ir objektyviai apsibrėžtume sąvokas, sudėliotume logiškus argumentus, išvadas ir pan.

Ką daryti, jeigu mūsų pašnekovas neturi aiškių vartojamų sąvokų apibrėžimų? 

Deja, neretai (bent jau iš mano ir mano pažįstamų patirties) dauguma žmonių aiškių ir objektyvių apibrėžimų neturi. Čia vėlgi galima viltis, kad jiems tą atsargiai parodžius, jie apie tai susimąstys. Tačiau jeigu jie įsitikinę, kad tai jiems tai netrukdo, nelabai ką padarysi. Kaip jau minėta, tokiu atveju diskusija geriausiu atveju yra beprasmė.

2. Sąmoningas emocinės būsenos sekimas 

Diskutuodami stenkitės sąmoningai sekti savo emocinę būseną, t. y. žiūrėti, kaip jaučiatės. Interakcijos su žmonėmis neretai mums sukelia gana stiprių emocijų, tad siekiant racionaliai diskutuoti vertinga būtų stebėti savo emocinę būseną ir žiūrėti, ar išliekame logiški, ar nenukrypstame nuo tikrojo diskusijos tikslo – išsiaiškinti tiesą, ar nereaguojame emociškai, ar neįsijungėme „gynybos ar puolimo“ režimo.

Pastebėjus, kad kilo stiprių, nemalonių emocijų, vertinga būtų sustoti ir apie jas pagalvoti, pasistengti išsiaiškinti, iš kur jos kilusios ir ką jos sako. Dažniausiai diskusijos metu kilusios emocijos būna ne reakcija į dabartį, bet reakcija į praeitį. Tą pastebėjus galima ramiai diskusiją sustabdyti ar visai nutraukti, o jeigu pašnekovas yra pakankamai brandus, galima su juo pasikalbėti apie kilusias emocijas ir diskusiją pratęsti vėliau.

Pastebėjus, kad jūsų pašnekovui kilo stiprių, nemalonių emocijų, taip pat vertinga diskusiją sustabdyti ar nutraukti. Dažniausiai dauguma žmonių diskusijos metu, sąmoningai nesuvokia, kokios emocijos jiems kyla ir kodėl. Bet jeigu patys esate sąmoningesni ir racionalesni, tą labai greitai pastebite, ir kadangi jau neblogai mokate vertinti žmones, galite įvertinti, ar tikslinga apie savo pastebėjimus pašnekovui pasakyti, ar naudingiau diskusiją tiesiog ramiai nutraukti.

3. Žmogaus ir argumento / pozicijos netapatinimas 

Neretai žmonės susitapatina su savo pozicija, t. y. laiko ją savo asmenybės, identiteto dalimi. Tai gali pasireikšti tuo, kad žmogui atrodo, jog jeigu jo pozicija pasirodys neteisinga, tai jis, kaip žmogus, bus prastesnis ar praras kažkokią savo asmenybės dalį. Iš tiesų gali nutikti taip, kad teks atsisakyti kažkokių savo įsitikinimų, nes jie neteisingi, o norint būti sveikam ir racionaliam, tikslinga klaidingų įsitikinimų atsisakyti ir pakeisti juos teisingais. Tačiau dėl to netapsite menkesniais, o priešingai – būsite stipresni ir išmintingesni. Nors kartais tai gali būti labai baisu, bet linkiu nepabijoti atsisakyti savo įsitikinimų sužinojus, jog jie klaidingi.

Kitas žmogaus ir argumento tapatinimas dažnai pasireiškia vienokia ar kitokia argumento prieš žmogų forma (ad hominem), t. y. žmogaus, o ne jo teiginių kritikavimu. Pavyzdžiui: „Tu galvoji kad visada esi teisus, o visi kiti yra neteisūs.“ Arba: „Tu neturi tokio ar tokio diplomo, o aš turiu, todėl kalbi nesąmones.“ Arba: „Tu per jaunas / senas, todėl neteisus.“ Arba: „Tu per prastai / prabangiai apsirengęs, todėl neteisus.“ Jau nekalbant apie atvirą įžeidinėjimą: „Tu keistas / kvailas / juokingas / negražus ir pan. Visa tai niekaip nepasako ar vertinamojo žmogaus argumentai teisingi, ar klaidingi ir visiškai atitinka pradžios citatoje esantį ginčijimosi, o ne diskutavimo apibrėžimą.

Diskutuojant ar apskritai kažką teigiant pats žmogus nėra svarbu. Nesvarbu žmogaus rasė, tautybė, diplomų skaičius, amžius, lytis, socialinė ar finansinė padėtis, svarbu tik tai, ar jo išsakomas argumentas yra objektyviai teisingas, klaidingas ar beprasmis. Tad nepamirškite, kad nuomonė / pozicija / argumentas nėra identitetas ir kad tai, ar teiginys yra (ne)teisingas, nepriklauso nuo to, kas jį iškelia. O tai, kad žmogus jums kažkuo nepatinka, nereiškia, jog jo teiginys automatiškai yra neteisingas. Ir priešingai – tai, kad žmogus jums kažkuo patinka, nereiškia, kad jo teiginys automatiškai yra teisingas.

4. Venkite galios žaidimų 

Vėlgi, nepamirškite, kad racionali diskusija yra tiesos ieškojimas, o ne galios įrodinėjimas. Deja, dažniausiai pasitaikančios „diskusijos“ yra ne diskusijos, bet tik galios žaidimai, projekcijos, išveika. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad diskusijoje yra laimėtojas ir pralaimėtojas, t. y. tas, kuris yra teisus, yra laimėtojas, o kita pusė – pralaimėtojas. „Pralaimėjimas“ jiems asocijuojasi su kažkuo emociškai negatyviu („tu blogas“, „niekam tikęs“, „kvailas“ ir pan.). Todėl toks žmogus bet kokiomis pastangomis stengiasi „įtikinti“ pašnekovą, kad yra teisus (nesvarbu, ar jis iš tiesų yra teisus, ar ne). Diskusijos tikslas tampa ne išsiaiškinti tiesą, bet įrodyti, kad esu teisus...

Tačiau racionalioje diskusijoje, kurioje dalyvauja pakankamai brandūs ir sąmoningi žmonėms, laimi abi pusės. Jeigu paaiškėja, kad mano pozicija tikrai yra teisinga, aš ją sutvirtinu bei gaunu progą palavinti savo diskutavimo įgūdžius – man tai naudinga. O jeigu paaiškėja, kad mano pozicija neteisinga – turiu progą atsikratyti klaidingo įsitikinimo ir vėliau jį pakeisti teisingu, taip pagerindamas savo gyvenimo kokybę.

Tad diskutuodami stenkitės išlikti sąmoningi, nepasiduoti emocijoms, visada savo poziciją logiškai argumentuoti ir nesistengti „laimėti“ ar „sutriuškinti pašnekovo“, nes tokiu atveju „diskusija“ nenaudinga nei jums, nei pašnekovui ir labiau primena vaikų pasikumščiavimą kieme, o ne racionalų brandžių žmonių pokalbį.

5. Pasitraukimas iš diskusijos / nediskutavimas

– Ateini į lovą? – Negaliu. Tai svarbu. – Kas? – Kažkas internete NETEISUS.

Pastebėję, kad pašnekovas diskutuoti nesugeba ar nenori, atsisako apibrėžti vartojamas sąvokas, daro logikos bei argumentacijos klaidas ir to nepripažįsta, žaidžia galios žaidimus, yra nusiteikęs labai gynybiškai ar agresyviai, nepabijokite diskusiją ramiai nutraukti arba apskritai su tokiais žmonėmis diskusijos nepradėti. Juk esate laisvi rinktis, su kuo bendrauti ar nebendrauti. Ir pamačius kitaip mąstantį žmogų nebūtina įrodyti, kad jis neteisus, o teisūs esate jūs – nuo to juk netapsite „teisesni“ ar „geresni“, tiesiog švaistysite savo laiką ir emocijas ginčydamiesi ir žaisdami galios žaidimus.

Tačiau jeigu kyla stiprus impulsas bet kokia kaina kitą žmogų įtikinti savo pozicijos teisingumu, vertingiau būtų ne įtikinėti tą žmogų, bet pagalvoti apie šį savo impulsą. Juk tai, ar esate teisūs, ar ne, nepriklauso nuo to, kiek žmonių savo pozicija įtikinate. O jeigu nesate tikri, ar esate teisūs, tai iracionali ir emocijų kupina „diskusija“ juk nėra tinkamas būdas tiesai ieškoti. Tokia diskusija nebus pozityviai naudinga nei jums, nei jūsų pašnekovui.

6. Pasitikslinimas 

Diskusijos metu labai rekomenduotina pasitikslinti, ar teisingai suprantate pašnekovą. Tą galite padaryti savo žodžiais ar pakartojant pašnekovo žodžius pasakyti, kaip jį suprantate. Taip pat nemažiau svarbu ir naudinga paprašyti pašnekovo, kad jis pasakytų, kaip supranta jus. Neretai pasitaiko, kad žmonės galvoja, jog vienas kitą supranta, kai iš tikrųjų yra taip, jog jie savo pašnekovo poziciją iškreipia.

Pašnekovo pozicijos iškreipimas logikoje ir argumentacijoje vadinamas „šiaudine baidykle“. Tai yra argumentacijos klaida, kai pašnekovas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kito žmogaus poziciją ir kalba apie šią paties susikurtą, o ne apie tikrąją pašnekovo poziciją; kitaip tariant, žmogus pašnekovui priskiria tai, ko šis nesakė ir ko negalvoja.

7. Gyvas kalbėjimas prieš komunikaciją raštu 

Jeigu yra galimybė, rekomenduočiau visada kalbėtis gyvai, o ne internetu ar žinutėmis. Rašytinė kalba turi savų privalumų: yra daugiau laiko apgalvoti, paprasčiau pataisyti ar ištrinti tai, ką norite pakeisti, lengviau matyti, ką sako pašnekovas, galima pacituoti. Tačiau komunikuojant raštu labai lengva perskaityti ne tokia intonacija, ne su tokiomis emocijomis, akcentuoti ne tą sakinio vietą ir pan. Diskutuojant raštu nematyti pašnekovų mimikos, kūno judesių, balso aukščio, tono ir tembro, o tai gerokai apriboja komunikaciją ir pašnekovo supratimą. Ir man pačiam, ir daugumai kitų žmonių dėl komunikavimo raštu yra buvę ne vieną nesusipratimas. Todėl esant galimybei rekomenduoju rinktis gyvą bendravimą, kad komunikacija būtų efektyvesnė.

8. Investavimas į save 

Deja, retas kas moka racionaliai mąstyti ir diskutuoti, jeigu papildomai neskiria laiko, pastangų ir kitų resursų, kad to išmoktų. Man pačiam reikėjo nemažai laiko ir darbo su savimi, kol to išmokau, ir iš dalies vis dar to mokausi ir mokysiuosi visą gyvenimą. Geriau pagalvojus, nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokėtų logiškai mąstyti, efektyviai komunikuoti ir racionaliai diskutuoti, bet nebūtų to intensyviai mokęsis. To reikia išmokti.

Kodėl to mokytis vertinga, jau trumpai užsiminiau, bet pakartosiu: racionalus bei aiškus savo minčių suvokimas ir reiškimas padeda turėti tikslesnį realybės suvokimą, efektyviau bendrauti su aplinkiniais, efektyviau spręsti konfliktus, sveikiau pasitikėti savimi, teisingiau vertinti save ir kitus, susikurti sveikesnius tarpusavio santykius ir t. t. Iš esmės aiškus mąstymas yra visapusiškai sveikos asmenybės šerdis, tad norėdami būti sveikesni, brandesni, racionalesni, laimingesni, turėtume stengtis išmokti mąstyti, komunikuoti ir diskutuoti aiškiai, logiškai, argumentuotai. Aiškus mąstymas veda į laimingesnį ir brandesnį gyvenimą ir į efektyvesnė komunikaciją, o neaiškus – į amžiną sumišimą ir įvairiausias emocines bei psichologines problemas.

Sėkmės augant ir diskutuojant,
iki kitų kartų!


Rekomendacijos:

Tiesa - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/09/tiesa.html

Logika ir argumentai - http://skeptikas.org/logika-ir-argumentai/

Logikos klaidos - http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Logikos_klaidos

Argumentacijos klaidos - http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Argumentacijos_klaidos

D. Q. McInerny "Being Logical: A Guide To Good Thinking" (racionalaus mąstymo ir minčių reiškimo pradžiamokslis) - http://www.amazon.com/Being-Logical-Guide-Good-Thinking/dp/0812971159

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam (video) - http://youtu.be/mrEjIiqAkLs

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam (įrašas) - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/06/pratimas-kaip-tapti-samoningesniam.html

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/02/emocijos-1-dalis-bazines-emocijos.html

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/04/emocijos-2-dalis-vidinis-skausmas.html

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname (video) - http://youtu.be/7BAA4TwJYP0

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname (įrašas) - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/08/kaip-mintimis-ir-kalba-save-ikaliname...

Pagrindinė priklausomybės priežastis – neįsisąmoninta emocinė trauma. Kai traumos (nesvarbu, sunkios ar lengvos) yra neįsisąmonintos, jos pasąmonėje palieka skausmingų, neįsisąmonintų jausmų pelkę. Šie jausmai niekada nebūna ramūs – jie triukšmingai veržiasi į laisvę. Kai jie išreiškiami atvirai ir be apsimetinėjimo, tai aktyvuojamas gijimo procesas. Tačiau gijimo procesas yra toks skausmingas ir potencialiai sutrikdantis, kad labai mažai žmonių (nebent jie turėtų stiprų bei brandų palaikymą iš išorės ir vidinį savęs suvokimą) gali išdrįsti tuo užsiimti.

Tačiau žmogaus negebėjimas išgyti nesustabdo jo neįsisąmonintų jausmų poreikio būti išreikštiems. Jeigu nepasirenkama užsiimti gijimu, šie jausmai pasireiškia kaip simptomai, kurių vienas iš pogrupių yra priklausomybė. Priklausomybės tikslas – nukreipti ir numalšinti skausmingus ir besiveržiančius jausmus, naudojantis tariamai patogia alternatyva, neleidžiant jiems išlįsti į sąmonę. Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos toks procesas yra ramesnis nei gijimas, tačiau žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos tai tik prailgina gilią psichinę kančią ir sukuria naujų padarinių jau ir taip problematiškame gyvenime.

Priklausomybių rūšys skiriasi intensyvumu, pašaliniais efektais ir tuo, kiek ta konkreti priklausomybė yra priimta visuomenės. Kai kurios priklausomybės visuomenėje aiškiai priskiriamos negatyviam spektrui, pavyzdžiui, priklausomybė nuo heroino ar benzino uostymas. Kitos, pavyzdžiui, darboholizmas arba priklausymas kultui ar į kultą panašiai grupei visuomenės akyse nėra taip aiškiai negatyvios ir gali sukelti visuomenės pritarimą ar net suteikti privalumų. O kai kurios priklausomybės, pavyzdžiui, vaikų turėjimas ir buvimas nebrandžiuose santykiuose, yra tokios išplitusios, priimtos ar net šlovinamos, kad dažniausiai apskritai nėra laikomos priklausomybėmis – ir todėl sudaro dabartinės visuomenės pamatą.

Šiandieninė visuomenė, ir daugybė visuomenės gydytojų, visuotinai pripažįstamas priklausomybes gydo „nuo jų kenčiantiesiems“ paprasčiausiai padėdamos rasti švelnesnių, pakaitinių priklausomybių ar kitokių, švelnesnių simptomų. „Anoniminiai alkoholikai“ („AA“) yra puikus to pavyzdys: šios organizacijos nariai skatinami ar net spaudžiami išmokti disociatyvių technikų, kaip priklausomybę nuo alkoholio pakeisti priklausomybe nuo buvimo „AA“ kulto nariu. Nors tai kenčiančiojo nuo priklausomybės gyvenimui gali suteikti daugiau ramybės (kenčiantysis nuo priklausomybės turi pripažinti, jog vis dar yra priklausomas, kad galėtų toliau būti „AA“ nariu , o tai leidžia daryti prielaidą, kad bent jau šiuo aspektu „AA“ yra nuoširdūs), tačiau tai toli gražu nepadeda žmonių rasei optimaliai evoliucionuoti ar asmeniui rasti gilesnę ir nuoširdesnę ramybę. Kito varianto, išskrus traumų įsisąmoninimą, nėra, o simptomų ar priklausomybių pakeitimas kitkuo ir tėra tik pakaitalas. Tos emocinės žaizdos, dėl kurių nėra išjaustas sielvartas, nuodija psichiką, nuodija žmonių giminę ir iš esmės nuodiją mūsų pasaulį.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Smurto prieš vaikus apibrėžimas paprastas: kai su vaiko siela* elgiamasi nepagarbiai, vaikas patiria smurtą. Smurtavimas prieš vaiko sielą pasireiškia įvairiai: nuo atviro smurto prieš vaikus formų, kurias visuotinai žmonės geba atpažinti – pavyzdžiui, atviras seksualinis smurtas, fizinė prievarta ir ekstremalūs apleidimo atvejai – iki didelės gausybės smurto rūšių, kurių visuomenė atpažinti nesugeba ir laiko jas normaliomis bei sveikomis vaikų auginimo formomis. Vaikų poreikiai yra milžiniški, ir kai tėvai tų poreikių nepatenkina – nesvarbu, ar visuomenė tą pastebi, ar jai tai rūpi, ar ji bent mirkteli – vaikas patiria smurtą. Vaikai pasaulyje gimsta turėdami teisę, kad visi jų poreikiai būtų patenkinti. Tai yra tėvų atsakomybė, ir nors tėvai turi visą paletę būdų ir technikų, kaip šią atsakomybę nusimesti ir patologizuoti vaiko gynėjus, tai faktų nekeičia. Vaikai patiria kančią, kai jų poreikiai būna nepatenkinti. Ir nors už tai, ką rašau, galiu pasirodyti fanatiku, taip bus tik todėl, kad aš tvirtai stoju emocinėn mažiausiai visuomenėje teisių turinčios mažumos pusėn – vaiko pusėn. Taip elgiasi ar turi gebėjimo elgtis labai mažai kas (įskaitant ir tėvus – tuos iš esmės netikrus visuomenėje pačių nekalčiausiųjų ir trypiamųjų gynėjus).

Kai mama susilaukia vaiko, nes jaučia, kad jos gyvenimas emociškai nevisavertis, ir nori kažko, kas jai suteiktų pilnatvės, jos vaikas PASMERKTAS patirti smurtą. Jis pajus jos giliausius nesąmoningus poreikius dar būdamas gimdoje ir augs jų link, kad būtų tikras, jog bus mylimas, o patiriamas smurtas nuo to momento tik didės.

Kai mama dėl tam tikros priežasties vartoja psichotropinius vaistus arba geria alkoholį, arba rūko, ji tampa vaikui emociškai mažiau prieinama, o tai yra smurtas. Viskas, kas mamą atitolina nuo gilaus ryšio su savimi ir nuo jos giliausio gijimo proceso, yra žiaurumas prieš jos vaiką. Tai taip pat gali prasidėti ir gimdoje – bet tęstis per visą vaiko vaikystę.

Kai mama ir tėvas pykstasi vaiko akivaizdoje arba dar blogiau – santuokoje naudojasi vaiku kaip priemone, netgi jei tai vyksta labai švelniai ir subtiliai (ir tai mūsų visuomenėje pasitaiko taip nepaprastai dažnai, kad faktiškai yra nepastebima), vaikas kenčia nuo smurto. Vaikams reikalingi abu tėvai, kurie tarpusavyje gyventų radikalioje emocinėje harmonijoje. Bet kokia šeimos dinamika, neatitinkanti šio esminio kriterijaus, sukuria vaikui toksiškas sąlygas.

Kai tėvai nėra išsigydę kurių nors traumų, kilusių iš savo pačių vaikystės – kad ir kokios nedidelės traumos tai būtų – jie neturi kito pasirinkimo, tik nesąmoningai išveikti* tas traumas ant savo vaiko. Tai dažniausiai pasireiškia subtilia ir simboline forma, pavyzdžiui, dvikalbe*, ultimatumų kėlimu ar sąlygiška meile, tačiau tai taip pat yra smurtas. Tėvai neišvengiamai savo neįsisąmonintas vaikystės traumas nesąmoningai išveikia ant savo vaikų. Kadangi vaikams taip reikia tėvų meilės ir jie turi tiek nedaug resursų, kad galėtų apsiginti, jie yra stipriausi tėvų išveikos magnetai.

Kai tėvai kokybiškai neskiria 100 procentų savo energijos savo vaikui auginti ir puoselėti, vaikas kenčia nuo smurto. Ir kiek tėvų gali realistiškai pasakyti, kad jie savo vaikui kokybiškai skiria bent 20 procentų savo energijos? Kai kurie tėvai gali teigti, kad jie tą daro, bet tai nereiškia, jog šis jų argumentas svarus. Dauguma tėvų neigia ir ginasi nuo tiek daug dalykų, kad gali racionalizuoti beveik bet kokį savo elgesį. Mes gyvename pasaulyje, kur dauguma žmonių yra beveik visiškai nesąmoningi ir nesuvokia, kas jie yra – ir kokie yra tikrieji jų veiksmų motyvai. Nenuostabu, kad labiausiai nesąmoningi žmonės dažnai manosi esą nušvitę*. Taip manyti patogu. Disociacija imituoja nušvitimą.

Iš mano tekstų gali atrodyti, kad aš tėvams keliu neįmanomus standartus. Gerai! Taip ir yra. Daugumai tėvų aš kartelę iškeliu neįmanomai aukštai, nes dauguma tėvų jokiu būdu neturėtų turėti vaikų. Giliame emociniame lygmenyje jie vos gali pasirūpinti savimi ir emocine prasme patys vis dar YRA vaikai. Mūsų pasaulyje vykstantis siaubas yra pakankamas to įrodymas!

Žiūrint iš vaiko perspektyvos, kartelė, apie kurią kalbu, yra visiškai ne per aukštai, o kančia, kurią vaikas jaučia, jei tėvai visiškai nepatenkina jo poreikių (nekalbant apie tai, kad jie tam aktyviai priešinasi), parodo, kokia šiuo klausimu yra vaiko nuomonė.

Jeigu vaikai jaustųsi pakankamai saugūs, kad galėtų kalbėti apie savo giliausius jausmus, ir neturėtų nei poreikio, nei motyvacijos apsaugoti savo tėvų neigimo, jie patys būtų aktyviausi kovotojai prieš visas smurto prieš vaikus formas. Ir dažnai jie taip ir daro, bet mūsų nesveika visuomenė nesupranta šio vaiko aktyvumo. Kiekvienas verkiantis ir rėkiantis vaikas, kuris yra prisegtas vežimėlyje, pasisako prieš smurtą prieš vaikus, tačiau tik nedaugelis tą pastebi – ir netgi jei pastebi, yra tabu įžengti į šventą šeimos pasaulį ir kažką pasakyti. Šiame nesveikame pasaulyje ginti tėvų smurtavimo neigimą yra šventa. O išduoti savo vaikus yra norma.

Bet ne be priežasties maži vaikai sukaustyti stebi kitus rėkiančius ir verkiančius vaikus: jie žino, ką patiria rėkiantis ir verkiantis vaikas. Jie kančią pažįsta. Jie atsimena. Jie prieš save mato savo pačių atvaizdą, besileidžiantį į tą patį emocinį klozetą, į kurį juos pačius nuleido jų tėvai.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis; psichika. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Dvikalbė (angl. doublespeak) – sąvoka iš G. Orwello novelės „1984-ieji“, reiškianti dviejų priešingų dalykų sakymą arba kitokį realybės ir tiesos iškreipimą kalba: žodžių vartojimas ne jų tikrąja prasme; eufemizmų vartojimas, siekiant minimizuoti ar suklaidinti; dviprasmybės; ir pan.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Tęsiant savo paskutinįjį įrašą „Pradžia – pakilimas iš duženų“...

Kai pradėjau suvokti, kokie įsitikinimai sudaro mano įsitikinimų sistemos pagrindą, galėjau pradėti suprasti, kad jie iš tikrųjų nebuvo tiesa. Kai tą supratau, galėjau pažvelgti į tai, kodėl jie buvo neteisingi (ar bent jau kodėl jie nebebuvo teisingi), o tada galėjau pradėti pakeitimo procesą. Pakeisti melus tiesa trunka gana ilgai, nes mano atveju melo, kuriuo apie save tikėjau, buvo tiek daug, ir kiekvienas naujas dalykas, esantis už rūko ribų, buvo kažkas, į ką turėjau pažvelgti per savo naująją tiesos prizmę.

Kaip pavyzdį paimkime šį tinklaraštį. Prieš keletą metų turėjau kitą tinklaraštį. Jame rašiau tą patį, ką rašau čia, bet visiškai nesistengiau jo viešinti. Nesidalindavau nuorodomis Facebook‘e. Nenaudojau raktinių žodžių ar žymių, kad mane būtų galima rasti naudojantis paieškos sistemomis. Bijojau, kad mano įrašus kažkas iš tikrųjų perskaitys! Nuorodą į tą tinklaraštį buvau įdėjusi kaip automatinį savo elektroninio pašto parašą, bet prieš siųsdama laišką visada ją ištrindavau. Aš savimi labai nepasitikėjau ir neabejotinai bijojau savo pačios informacijos. Ši problema dažna tiems iš mūsų, kurie turime klaidingą įsitikinimų sistemą – mūsų pasitikėjimas savimi yra sutrikęs, nes mums daugybe įvairiausių būdų yra sakoma, kad mūsų jausmai yra neteisingi ir kad mes savęs nepažįstame.

Aš taip pat bijojau, kad tinklaraštį perskaitys mano tėvai ir ant manęs supyks. Nenorėjau įžeisti jų jausmų, bet giliai viduje labiau bijojau juos prarasti. Atrodė, kad privalau rinktis tarp tiesos ir tėvų buvimo savo gyvenime. Kažkodėl tikėjau, kad jeigu jie mane atstumtų, tai be jų negalėčiau gyventi. Manau, šis įsitikinimas atėjęs iš mano vaikystės, kai jis iš tikrųjų buvo teisingas, ir šią netiesą mes nešiojamės net būdami seniai užaugę. Kita priežastis, kodėl bijojau, kad mano mama perskaitys mano tinklaraštį, buvo tai, jog ji grasino imtis teisinių priemonių, jeigu aš nuspręsčiau parašyti knygą. (Įdomus pastebėjimas yra vien jau tai, kad ji iškart pamanė, jog mano knyga būtų apie ją, bet apie tai galbūt pakalbėsiu kada nors kitą kartą.) Giliai viduje bijojau, jog mano naujoji tiesa yra kažkuo bloga, ir kažkuria dalimi vis dar tikėjau, kad vis dar esu bevertė, kad vaikystėje smurtingo ir nuvertinančio elgesio aš nusipelniau ir kad esu labai problematiškas bei emociškai nestabilus žmogus. Visi šie dalykai man trukdė tuo kitu tinklaraščiu dalintis su žmonėmis, išskyrus keletą artimų draugų.

Negalėjau prisiimti atsakomybės už savo skleidžiamą žinią, nes vis dar tikėjau, kad esu ne tokia vertinga, kokia galėčiau būti. Šioje vietoje vis dar veikė mano senoji įsitikinimų sistema. Buvau tikra, kad žmonės apie mane galvos blogai, jeigu rašysiu tokią tiesą. Buvau tikra, kad žmonės iš manęs šaipysis ir sakys: „Kas ji tokia manosi esanti? Kokia beprotiška informacija. Tai absurdiška.“ Nors ir sąmoningai žinojau, kad mano informacija apie pilnatvę ir laisvę yra teisinga, svarbi ir būtent tai, ką žmonės nori girdėti, bet pasąmonėje (ten, kur veikė mano įsitikinimų sistema) buvo mintis, kad ji neteisinga. Giliau mano galvoje vyko karas!

Aš ir toliau siekiau pilnatvės bei laisvės nuo neteisingų įsitikinimų ir dirbau su savimi, stengdamasi savo galvoje melą pakeisti tiesa. Kai pradėjau kalbėti psichikos sveikatos seminaruose ir supratau, kokią įtaką darau žmonėms tų seminarų metu, pasidarė lengviau priimti tai, kad yra nemažai žmonių, kuriems mano teikiama informacija labai patinka, ir kad jie nori ją išgirsti. Galiausiai sugebėjau atidengti savyje vykstantį karą ir pradėti su tuo tvarkytis.

Kovokite su rūku!

Su meile
Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Kiekvienas prievartautojas pats buvo išprievartautas. Tikėtina, kad jie visi buvo išprievartauti fiziškai, bet kad jie visi buvo išprievartauti dvasiškai – nėra abejonės. Niekas, kas pats nebuvo dvasiškai išprievartautas, negalėtų išprievartauti kito. Tai būtų priešinga žmogaus prigimčiai.

Taip pat ir kiekvienas vaikų tvirkintojas pats buvo dvasiškai ištvirkintas, jo asmenybės ribos žiauriai pažeistos valdančiųjų jo likimą, kaip kad ir jų kadaise, kai jie patys buvo pažeidžiami ir kupini ūmių poreikių.

Kiekvienas kankintojas pats buvo kankintas, kiekvienas sadistas pats patyrė sadizmą, o kiekvienas kaltas dėl kraujomaišos pats buvo kraujomaišos auka. Kiekvienas žiaurus kalėjimo sargybinis buvo savo žiaurios šeimos kaliniu, o kiekvienas smurtaujantis sutuoktinis buvo dvasiškai mušamas savo tėvų. Kiekvienas, besimėgaujantis medžiokle, pats buvo dvasiškai medžiojamas dėl malonumo, o kiekvienas, mėgstantis žeminti kitus, pats kadaise buvo įstrigęs pažeminimų rate.

Jeigu norima kada nors sulaužyti iš kartos į kartą besitęsiantį traumavimo ratą, traumos privalo būti išgydytos. Kito kelio nėra.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.