Tokio tipo klausimai, kuriuos užduoda kontroliuojantieji ir smurtautojai, yra skirti mus aptraukti sumišimo rūku. Prisiminkite, kad tai prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tampa mūsų meilės suvokimo dalimi. Mes esame mokomi: „Jeigu tu mane myli, tai nekovosi, nesiginčysi ir pritarsi viskam, ką sakau.“ Mes taip pat mokomi, kad paklusnumas yra pagarba, o pagarba yra reikalavimas, o ne pasirinkimas. Problema yra ta, kad dėl to mes imame gerbti smurtingą elgesį ir nesame tikri, kas apskritai yra smurtingas elgesys, nes jis prasideda labai ankstyvame amžiuje.
Žemiau pateikti „kodėl“ tipo klausimai, kuriuos užduoda smurtautojai, gali būti naudojami siekiant kontroliuoti ir užmaskuoti bet kokio pobūdžio smurtą. Jie naudojami siekiant mums sukelti kaltės jausmą priversti gėdingai pažvelgti į save ir abejoti savimi, užuot abejojus smurtautoju. Jie naudojami siekiant įkalinti auką sūkuryje, kur ji bando išsiaiškinti tiesą, bet niekaip negali suvokti, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tokie klausimai yra naudojami siekiant kontroliuoti. Tokie klausimai yra smurtingi. Jie nelogiški, bet mes labai dažnai to nesuprantame, nes nuo ankstyvo amžiaus buvome auginami taip, kad šias klaidingas meilės ir pagarbos sąvokas priimtume kaip teisingas.
Toliau pateiksiu keletą komentarų iš „PID“ Facebooko puslapio, kuriuose pateikiami tipiniai teiginiai ir klausimai, naudojami siekiant kontroliuoti, apkaltinti, sugėdinti, priversti paklusti ar „išsijungti“.
„Kodėl tu paprasčiausiai negyveni toliau tarsi nieko nebūtų nutikę? Kodėl tu vis stengiesi sunaikinti mūsų šeimą? Kodėl tu man neleidi pamiršti to, kas nutiko?“
„Kodėl tu nebeskiri man laiko? Kodėl tu visą laiką tokia(-s) rimta(-as)?“
„Kodėl tu negali atlesti ir pamiršti? Ir jie man sako kad PRIVALAU juos mylėti.“
„Po visko, ką aš dėl tavęs padariau, tu su manimi taip elgiesi? Kodėl TU negali gyventi toliau?“
„Kodėl aš tau nepatinku? Ar nebeprisimeni, kaip mums buvo smagu, kai buvai vaikas? (Ir atsakymas: „Ne, neprisimenu, kaip mums buvo smagu, o jeigu kažkiek smagu ir buvo, ar tai pateisina smurtą?.. NE.“)“
„Kodėl tu jo negerbi? Jis tinkamai aprūpino šeimą. (Ar tokia tėvo paskirtis?) Tu turėsi gyventi su visu tuo, kaip TU elgiesi su savo tėvu.“
„Jeigu tu mane mylėtum, tai tu elgtumeisi taip ir taip...“ Arba: „Jeigu tu mane mylėtum, tai tu taip ir taip nesielgtum...“
„Tu TURĖTUM būti dėkinga(-as).“
„Kodėl tu negali bent trumpam negalvoti tik apie save?“
„Kodėl tu niekaip negali suaugti ir elgtis kaip savo mamos dukra?“
„Tu PRIVERTEI mane taip elgtis. Jeigu tu iškart elgtumeisi tinkamai, tai man nereikėtų...“
„Kodėl tu negali į tai pažiūrėti iš mano perspektyvos?“
„Nustok elgtis kaip lepūnėlė(-is).“
„Kas tau NEGERAI?“
„Kodėl tu vis apie tai kalbi? Kodėl tu kaltini mane; kaltas tavo tėvas. Ką tu, po velnių, galvoji rašydama apie tai knygą? Kodėl tu tokia(-s) savanaudė(-is)? Manai, kad svarbi(-us) esi tik tu? O AŠ?“
Tokie klausimai yra labai sukti, kupini kaltinamų užuominų ir jai siekiama kontroliuoti. Meilė nėra atimanti jėgas ir palaikanti melą. Tokia sistema yra atvirkščia ir nepaprastai nuvertinanti. Dauguma šių klausimų kontroliuojantys TĖVAI uždavė savo suaugusiems vaikams. Mus vadina savanaudžiais, nes norime atidengti smurtą? Nes norime susigrąžinti gyvenimą? Mums priekaištaujama, nes norime būti išgirsti, nes norime galimybės, nes norime kalbėti tiesą? Jiems svarbiau išlaikyti savo įvaizdį ir apsaugoti smurtautoją arba paslaptį negu patvirtinti vaiko ar suaugusio vaiko išgyvenimus? Mes esame problema, nes norime būti išgirsti? Tokioje sistemoje vilties nėra. Jeigu elgiamės taip, kaip jie sako, tai visi ir toliau elgiamės nesveikai. O sunkiausia suvokti tai, kad jie labiau nori, jog mes paklustume ir viską uždangstytume, o ne kad taptume darniais, sveikais suaugusiais, kokiais mes gimėme būti. Mums sakoma, kad TURIME mylėti, bet jie nemoko mūsų mylėti. Jie neparodė mums meilės pavyzdžio. Jie mūsų nemyli net pagal savo pačių meilės apibrėžimą; pagal tą apibrėžimą, pagal kurį jie nori meilės iš mūsų.
Kai grįžau į praeitį ištirti įvykių, dėl kurių man išsivystė depresija ir disociatyvus asmenybės sutrikimas, tapo aišku, kad buvo daug netiesos. Buvo smurtautojų teisinimo, buvo į mane nukreiptos kaltės; kai buvau nekalta auka, buvo smurto dangstymo, ignoravimo, „taip nebuvo“ ir „ša, pamirškime visa tai“. Būtent čia mano psichikos problemos sustiprėjo – kadangi tiesa buvo iškraipoma, kadangi aš nebuvau apsaugota ir kadangi kaltė buvo permetama man. Psichikos problemos sustiprėjo, nes paskui vieną melą sekė kitas. Ir jeigu tokio tipo kontroliavimas veikia, tai smurtautojai juo ir toliau naudojasi. Jie nori daugiau kontrolės, daugiau paklusnumo.
Mes užaugame ir mus dažnai traukia kontroliuojantys ir smurtaujantys žmonės... Tai pažįstama; mes prie to pripratę. Kai buvau beveik keturiasdešimties, painiava ir migla buvo tokia tiršta, kad aš tiesos visai nebemačiau; aš lengvai priimdavau melą, vykdydavau pageidavimus, paklusdavau ir stengdavausi dar labiau. Mano psichikos sveikata nepaliaujamai blogėjo. Aš neįsivaizdavau, kas yra meilė. Štai kaip mano įsitikinimų sistema tapo nepaprastai sujaukta. O aš išgijau visa tai atpainiodama ir atskirdama tiesą nuo netiesos.
Galite pasidalinti savo istorijomis ar panašaus tipo klausimais, kurių sulaukėte jūs.
Besibraunanti pro rūką,
Darlene Ouimet
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai
