Psichotropiniai vaistai blokuoja kelią į nušvitimą*. Daktarai išrašo juos kaip greitą problemos sprendimą žmonėms, kurie turi emocinių problemų, reikalaujančių gilesnių ir sudėtingesnių problemos sprendimų nei tai, kas yra buteliuke. Piliulės gali padėti ištrūkti iš ligoninės, bet jos jūsų neatves prie jūsų sielos*.

Specialistų nuomonė ta, kad depresijos ir kitų emocinių problemų priežastis yra cheminiai disbalansai smegenyse. Tai yra netiesa. Cheminiai disbalansai yra problemos pasekmė, o ne priežastis. Cheminiai disbalansai atsiranda dėl neišspręstų vaikystės traumų (kurių pasitaiko nuo nesunkių iki ekstremalių), kurios ir yra tikroji psichikos sutrikimų priežastis. Kai žmonės išsprendžia savo psichikos traumas, jų psichikos problemos taip pat išsisprendžia, o tai savo ruožtu subalansuoja smegenyse esančias chemines medžiagas.

Kelionė į savo sielą – nevaistinis kelias – yra kelionė tiesiai per pragarą. Ji prieinama tik stipriausiems ir gebantiems priimti savo trūkumus: tiems, kas gali stoti akistaton su savo vaikystės traumomis ir jas išspręsti. Šis kelias yra beveik neįveikiamas neturint nepaprastai nušvitusio gido, kurių yra vienetai – ir tai yra gana sunku net ir turint nepaprastai nušvitusi gidą, nes nėra būdo išvengti skausmo ir sielvarto, kurie yra neatsiejama augimo dalis. Būtent todėl vaistai / narkotikai* (nesvarbu, ar išrašyti, ar ne) yra tokie populiarūs. Vaistai / narkotikai panaikina skausmą, neutralizuoja simptomus, padeda užkasti bei atitverti traumą ir apeina gijimą. Juos vartoti yra lengva. Jie nereikalauja nieko paaukoti. Jie yra švelnus ir nuostabus ramstis. Vienintelė už juos sumokama kaina, neskaitant įprasto šalutinio poveikio (kuris kartais būna siaubingai rimtas), yra ta, kad jie nužudo žmogaus sielą.

O emocinis gijimas atveria visą žmogaus jausmų paletę. Gijimas, nepaistant greito pasitenkinimo nebuvimo, galiausiai atneša savigarbos, adekvatumo, kompetencijos, brandumo ir meilės sau jausmus. Gijimas sujungia tave su tavo dabartimi ir praeitimi. Gijimas atveria duris į tavo tikrąją ateitį.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Dvasia, siela (angl. soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Vaistai / narkotikai – (angl. drug, drugs) reiškia ir medikamentus, ir narkotines medžiagas, o kartais gali reikšti apskritai bet ką, nuo ko žmogus yra priklausomas.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.  

Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš Alice Miller knygos „For Your Own Good“; tai yra mano vertimas.









<...> Tai, kad tėvai netinkamai elgiasi su savo vaikais, neturi nieko bendra su charakteriu ar temperamentu; šio reiškinio priežastis yra tik ta, kad su jais pačiais buvo elgiamasi netinkamai ir jie negalėjo apsiginti. <...>

Žiaurumas gali pasireikšti tūkstančiu pavidalų ir netgi šiandien yra neatpažįstamas, nes apie vaikui padaromą žalą ir jos pasekmes yra labai mažai žinoma. Ši knygos dalis yra skirta toms pasekmėms. Daugumos žmonių asmeninį gyvenimą sudaro tokios psichologinės stadijos:

1. Kai esi mažas vaikas, patiri skriaudą, kurios niekas neįvardina kaip tokios.

2. Negali į kilusią kančią reaguoti pykčiu.

3. Rodai dėkingumą už tariamai gerus ketinimus.

4. Viską pamiršti.

5. Suaugęs susikaupusį pyktį iškrauni ant kitų arba nukreipi į save.

Didžiausias žiaurumas, koks tik gali būti vaikui padaromas, yra draudimas jam išreikšti pyktį ir kančią nerizikuojant prarasti tėvų meilę ir švelnumą. Iš ankstyvos vaikystės kylantis pyktis kaupiasi pasąmonėje, ir kadangi jis iš esmės reiškia sveiką, gyvybingą energijos šaltinį, tai tiek pat energijos reikia ir tam, kad jis būtų užgniaužtas. Auklėjimas, kai tėvų pasigailima vaikų gyvybingumo sąskaita, kartais veda į savižudybę ar sunkią priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, o tai yra viena iš savižudybės rūšių. Jeigu narkotinės medžiagos sėkmingai užmaskuoja dėl užgniaužtų jausmų ir atsiribojimo nuo savęs jaučiamą tuštumą, tai nustojus jas vartoti ta tuštuma vėl pasimato. Jeigu nustojus vartoti narkotines medžiagas neatstatomas žmogaus gyvybingumas, tai išgijimas neabejotinai yra tik laikinas.


Rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Kūno maištas“

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Robin Grille „Chuliganai iš prigimties“

Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš Alice Miller knygos „For Your Own Good“; tai yra mano vertimas.










Į bejėgį vaiką nukreipta panieka ir smurtas, taip pat vaiko ir savo pačių gyvybingumo, kūrybingumo bei jausmų slopinimas apima tiek daug mūsų gyvenimo sričių, kad mes to beveik nebepastebime. Beveik visur matome įvairiu intensyvumo laipsniu ir įvairiomis prievartos priemonėmis pasireiškiančias pastangas kuo greičiau atsikratyti mumyse esančiu vaiku – t. y. silpnu, bejėgiu, priklausomu sutvėrimu – kad taptume nepriklausomi, kompetentingi suaugusieji, nusipelnantys pagarbos. Kai šį sutvėrimą sutinkame savo vaikuose, mes jį persekiojame naudodami tas pačias priemones, kokias kadaise naudojome prieš save pačius. Ir būtent tai mes esame įpratę vadinti „vaikų auklėjimu“.

Tolesniuose puslapiuose pabandysiu šioms sudėtingoms pastangoms pritaikyti terminą „nuodinga pedagogika“. Iš konteksto bus aišku, ką iš tos daugybės aspektų akcentuoju tam tikru momentu. Konkretūs aspektai gali būti kildinami tiesiai iš anksčiau pateiktų citatų iš vaikų auginimo vadovėlių. Tos ištraukos mus moko, kad:

1. Suaugusieji yra nuo jų priklausomo vaiko šeimininkai (ne patarnautojai!).

2. Jie kaip dievai nusprendžia, kas yra gerai, o kas blogai.

3. Vaikas laikomas atsakingu už jų pyktį.

4. Tėvai visada privalo būti apsaugoti. 

5. Vaiko gyvenimą patvirtinantys jausmai kelia grėsmę autokratiškam suaugusiajam.

6. Vaiko valia turi būti „palaužta“ kaip įmanoma greičiau.

7. Visa tai turi įvykti labai ankstyvame amžiuje, kad vaikas „nepastebėtų“ ir nesugebėtų suaugusiųjų demaskuoti.

Metodai, kuriuos galima naudoti siekiant nuslopinti vaiko spontaniškumą, yra tokie: spąstų spendimas, melavimas, dviveidiškumas, gudravimas, manipuliacija, „bauginimo“ taktikos, meilės atitraukimas, izoliavimas, nepasitikėjimas, vaiko žeminimas ir gėdinimas, niekinimas, pajuokimas ir prievarta, kartais netgi iki kankinimo.

„Nuodinga pedagogika“ taip pat apima ir klaidingos informacijos ir įsitikinimų perdavimą vaikui nuo pat pirmų dienų. „Nuodingos pedagogikos“ dalis yra ir vaikui nuo pat pirmų dienų perteikti klaidingą informaciją bei įsitikinimus, kurie perduodami iš kartos į kartą ir vaikų priimami nepaisant to, kad jie yra ne tik neįrodyti, bet ir akivaizdžiai klaidingi. Šių įsitikinimų pavyzdžiai yra tokie:

1. Pareigos jausmas sukuria meilę.

2. Neapykantos galima atsikratyti ją uždraudžiant.

3. Tėvai nusipelno pagarbos vien dėl to, kad jie yra tėvai.

4. Vaikai nenusipelno pagarbos vien dėl to, kad jie yra vaikai.
 
5. Paklusnumas vaiką sustiprina.

6. Aukštas pasitikėjimas savimi yra pavojingas.

7. Žemas pasitikėjimas savimi daro žmogų altruistišką.

8. Švelnumas (stipri meilė) yra pavojingas.

9. Reaguoti į vaiko poreikius yra blogai.

10. Griežtumas ir šaltumas gerai parengia gyvenimui.

11. Apsimestinis dėkingumas yra geriau nei nuoširdus nedėkingumas.

12. Tai, kaip tu elgiesi, yra svarbiau už tai, koks tu esi iš tikrųjų.

13. Nei tėvai, nei Dievas neišgyvens, jei juos įžeisi.

14. Tavo kūnas yra kažkas purvino ir šlykštaus.

15. Stiprūs jausmai yra pavojingi.

16. Tėvai yra padarai, nejaučiantys aistros ir gėdos.

17. Tėvai yra visada teisūs.


Rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Kūno maištas“

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Robin Grille „Chuliganai iš prigimties“

Nuoširdumas yra tiesos kanalas tarp sielos* ir proto. Tie, kurie jį puoselėja, yra kupini milžiniškos galios: galios žinoti, galios atskirti, galios apmąstyti, galios rinktis, galios sakyti tiesą, ir esminis dalykas – galios augti.

Dauguma žmonių yra nenuoširdūs ir bando šios savo galios vengti. Jie gyvena kaip aukos, įsispraudę į savo vaikystės vėžes, į kurias juos rūpestingai jėga įgrūdo jų tėvai. Jie meluoja ne tik savo artimiesiems, bet ir sau patiems. Jų viduje esanti tiesa yra pavojinga, nes ji siejasi su daugybe metų užkasto skausmo, įniršio, liūdesio ir nuoskaudos. Jeigu ji sprogtų, tai sutraiškytų jų trapų išorinį gyvenimą – ir priverstų juos suprasti, kaip jie nemyli savęs, kaip jų nemyli jų artimieji ir kaip vaikystėje jų nemylėjo tie, kuriems buvo patikėta saugoti jų egzistenciją.

Bet iš kitos pusės, šis sprogimas išlaisvintų jų tikrąją būties prasmę. Jų gyvenime staiga atsirastų viltis – ir kelias ramybės link. Ta ramybė gali juos pražudyti (ir jau yra kai ką pražudžiusi), bet jie bent jau mirtų nors kartą žinodami, kas tokie jie iš tikrųjų buvo.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Jeigu emocinio gijimo procesas vyksta tinkamai, daug kuo rizikuojama. Paprasčiausiame lygmenyje rizikuojama žmogaus netikruoju „aš“, kuris daugumai žmonių yra viskas, ką jie teturi. Būtent taip jie suvokia save, kaip asmenybę, visą savo gyvenimą nuo tada, kai tik išmoko mąstyti – nuo tada, kai jį susikūrė, kad vaikystėje prisitaikytų prie savo šeimos. Gijimo procesas bando padėti žmogui to netikrojo „aš“ atsikratyti ir atgaivinti gilumoje tūnantį jo tikrąjį „aš“, kuris ilgus metus giliai miega ar snūduriuoja.

Jeigu šis procesas sėkmingas, pasekmės būna didžiulės ir dažnai tariamai neigiamos. Tapimas nuoširdžiu žmogumi reiškia visų netikrų santykių išdavystę – nesvarbu, ar tai santykiai su draugais, tėvais, partneriais, šeimos nariais, kolegomis, ar su visuomene, kaip tokia. Šis procesas suardo įprastą santykių dinamiką, o tai gali būti ypač skausminga, jeigu yra stipri abipusė priklausomybė – ir bendra praeitis.

Taip pat yra visiškai vidinių rizikų. Prieš pradėdami gijimo procesą dauguma žmonių gyvena taip smarkiai neigdami savo tikruosius jausmus, kad net nejaučia skausmo. Jie gyvena nejautrumo burbule, kuris, nors ir mirtinas, bet dažnai yra malonus. Senų žaizdų atvėrimas sukelia užkastų jausmų išsiveržimą, o tai paprastai būna šlykštu, bjauru, skausminga ir slogu. Tai yra didžiulis šokas sistemai, kuri seniai priprato nejausti beveik ar visiškai nieko – kaip kad sveika mityba iš pradžių gali kelti šleikštulį ar net atrodyti mirtina, jeigu žmogus yra priklausomas nuo nesveiko maisto ar yra išbadėjęs. Mažai kam patinka sielvartavimo procesas, mažai kam patinka verkti, mažai kam patinka ilgai trunkančios kančios, nerimas, radikalios abejonės savimi, bemiegės naktys ar net fiziniai negalavimai, susiję su giliu emociniu augimu, bet visa tai yra keitimosi procesas. Jis turi savo kainą, bet tiems keletui, kas nori ir įstengia leistis į šią kelionę, nauda, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, yra neapsakoma.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Šis įrašas yra įkvėptas Sarah‘os komentaro, kurį ji paliko po mano paskutiniuoju įrašu. Aš jos komentarus nukopijavau, pateikiau kursyvu ir nuosekliai į juos atsakiau.

Sarah: „O jeigu esi suaugęs vaikas tėvų, kurie vaikystėje patyrė smurtą ir niekada nesikreipė profesionalios pagalbos? Mano tėvai jautė depresiją ir mums, kaip vaikams, sukėlė labai daug skausmo, bet nemanau, kad galiu tai vaidinti smurtu, nes mes niekada nepatyrėme seksualinio ar fizinio smurto. 

Darlene: Smurtas būna ne tik fizinis ar seksualinis. Nepaisant to, žodis, kurį vartojame savo praeities ar dabarties situacijai apibūdinti, nėra tiek svarbus, kiek svarbu gauti pagalbos ir supratimo apie savo situaciją. Aš stengiuosi vartoti sąvokas emociškai nepasiekiamas ar emocinis apleidimas, bet vis tiek esmė yra tame, kad žmogui nebuvo įdiegtas savo vertės suvokimas. Aš buvau gerai maitinama ir gerai aprengta. Manau, iš išorės atrodėme kaip tobula šeima, tačiau savo pirmąją didelę depresiją patyriau būdama 10 metų. Man būtų buvę lengviau dėl visų savo problemų kaltinti seksualinį smurtą, bet aš sutikau tiek daug žmonių, kurie gali papasakoti apie savo kančias ir depresiją istoriją, panašią į maniškę, nors jie niekada nepatyrė NEI seksualinio, NEI fizinio smurto, tad pradėjau suprasti, kad mano problemos yra gilesnės nei tik tokio tipo smurtas. Manau, susitvarkyti su emociniu smurtu yra nepaprastai sunku, nesvarbu, kaip jį bepavadintum. Kaip vaikas gali suprasti tai, ką tu čia aprašei, Sarah?

Sarah: „Tokie tėvai naudoja smurtą kaip pasiteisinimą, kodėl jie nebuvo emociškai prieinami, ir kaip priežastį, kodėl jie mūsų, vaikų, atžvilgiu priėmė visus tuos neatsakingus sprendimus. Kaip suaugusi, aš jaučiu jiems pyktį už tai, kaip jie su mumis elgėsi, ir už tuos negerus sprendimus. Toks tėvas (mama) vis dar labai pabrėžia savo vaikystę ir nori iš savo vaikų sulaukti simpatijos už tai, kiek daug jie prarado. Toks tėvas (mama) nemato, kiek daug praradome mes, nes jie nesikreipė pagalbos.“ 

Darlene: Mano mama nuolat man sakydavo, kad aš gyvenu geriau, nei gyveno ji. Ir tai tiesa. Mano mama buvo geresnė mama, nei jos mama buvo jai. Mano gyvenimo kokybė buvo bent 10 kartų geresnė nei jai augant. Man niekada nešovė į galvą pasakyti: „NA IR???“ Ar tai, kad jos gyvenimas buvo blogesnis nei mano, pateisina tai, kad ji manimi tinkamai nepasirūpino?

Aš visą gyvenimą buvau mokoma, kad esu atsakinga už savo jausmus, ir man šį faktą suvokti buvo sunku. Aš nesijaučiau turinti teisę pykti ant savo tėvų. Būdama dvidešimt kelerių, ieškojau pagalbos palaikymo grupėse, ir man buvo kalama į galvą, kad mano emocijos yra mano pasirinkimas; kad aš atsakinga už tai, kas aš, kaip suaugęs žmogus, esu; kad aš negaliu dėl savo dabarties kaltinti savo praeities. Aš visais šiais dalykais tikėjau ir bandžiau pozityvų mąstymą, patvirtinimą, pagalbos sau knygas, ir visa kita. Daugelis tų dalykų trumpam padėdavo, bet tai tebūdavo pleistras ant kritinės žaizdos. Buvau šokiruota, kai paskutinysis mano terapeutas man pasakė, kad yra toks dalykas kaip „pagrįstas pyktis“. Iki tol aš niekada šiuo aspektu negalvojau apie savo tėvus AR savo praeitį.

Sarah: „(Jau suaugę) vaikai bijo stoti akistaton su savo tėvais dėl jų netinkamo elgesio, nes bijo, kad jie labai nusimins ar supyks.“ 

Darlene: Svarbiausias dalykas, kurį noriu pasakyti apie šį teiginį, yra tai, kad mano baimė drąsiai pasipriešinti mamai buvo mano vaikystės likutis, ir aš to nesupratau. Aš labai bijojau, kad mano mama mane paliks ar atstums, jei aš jai pasakysiu, kiek skausmo ji man sukėlė. Savo terapijos proceso metu aš supratau, kad vaikui atstūmimas ar apleidimas reiškia mirtį. Suaugusiam tai tiesiog sukelia skausmą. Vaikystėje mamos meilė, dėmesys, pripažinimas buvo svarbiausi dalykai pasaulyje, ir aš labai stengiausi tai gauti. Suaugusi aš vis dar labai stengiausi tuos dalykus gauti.

Sarah: Aš mąstau apie terapiją, nes esu tokiame gyvenimo taške, kad neįsivaizduoju, ką daryti. 

Darlene: Būtent terapijos metu aš supratau savo vertę. Būtent terapijos metu aš išnarpliojau savo asmenybės centre esančią painiavą ir supratau tiesą. Galiausiai, aš išmokau, kaip būti sau tėvu ir mama. Galiausiai, aš sugebėjau atrasti tikrąją save, asmenį, kuriuo aš gimiau būti, ir gyvenau toliau. Savo depresiją ir disociaciją palikau užnugary, ir visa tai buvo, atrodytų, prieš amžinybę.

Nėra taip, kad aš kaltinčiau savo tėvus dėl to, jog man buvo taip sunku tą padaryti. Suprasti, kiek daug žalos jie man padarė, buvo tik takas, vedantis pilnatvės ir laisvės link. Šiame tinklaraštyje aš bandau pasakyti tai, kad, norėdama prisikasti prie savo depresijos ir psichikos sveikatos problemų esmės, aš turėjau pamatyti, kur esu sumaigyta, kur esu nepilnavertė ir nepalaikoma ir kur mano emocinis augimas buvo sutrikdytas. Privalėjau pripažinti visus šiuos dalykus, ir tik tada galėjau prieiti prie „savęs“, besislepiančios po sumišimu, ir pakilti į pilnatvę ir laisvę.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai. 

Taip. Skausmas yra augimo proceso šalutinis produktas. Emocinis augimas ištempia asmenybės ribas, o tai yra nemalonu. Tam tikrame lygmenyje asmenybės nori likti statiškos ir nekintančios ir, kaip tokios, tapti nepajudinamomis, net daugumos į augimą orientuotų žmonių asmenybės. Net vaikų. Jeigu vaikai nejaustų spaudimo augti, kuris kiltų dėl gilios ir intensyvios motyvacijos iš vidaus – iš savo savasties, iš savo gyvybingumo jėgos, iš savo aistros – jie neištvertų augimo skausmo. Augimas yra nesmagus. Jo pasekmės ilgainiui gali būti nuostabios, bet pats procesas yra keistas, nemalonus ir keliantis stresą.

Augimas primena mums apie mūsų trūkumus. Augimas reikalauja pažeidžiamumo. Čia puikiai tinka vėžio metafora: kad galėtų augti, vėžiai privalo išsinerti iš savo apsauginio egzoskeleto, nes kietam kiautui esant jų minkštas kūnas negali plėstis. Tad per savo gyvenimą jie periodiškai neriasi iš kiauto, parodydami pasauliui savo minkštumą, ir radikaliai paauga. Tačiau šis periodas taip pat yra ir pavojingiausias, nes jų žnyplės tuomet yra minkštos ir bevertės, o jų nugaros lengvai perduriamos. Tos pačios žuvys ir varlės, kuriomis jie visą gyvenimą maitinasi, gali staiga atsigręžti ir suvalgyti juos. Taigi, šiuo laikotarpiu jie privalo apsisaugoti. Įprastai jie pašliaužia po akmeniu ir slepiasi, augdami savo asmeninėje, saugioje terpėje, nepanašioje į terapeuto kabinetą, asmeninį žurnalą ar maldos namus.

Žmonės, kurie negali pakelti augimo keliamo skausmo ir pažeidžiamumo, pasmerkti gyvenime būti įstrigę. Jie privalo savo tikrąjį „aš“ laikyti užkastą giliai nuo pasaulio ir nuo savo pačių akių. Jie negali stoti akistaton su visu savo jausmų spektru, nes tai per daug pavojinga. Tie jausmai sako tiesą. Vietoj to tokie žmonės savo viduje esančią tiesą – savo užkastą skausmą ir įniršį – išveikia* užmaskuota forma: per priklausomybes, savidestruktyvų elgesį ir netinkamus santykius (dažniausiai per santykius su savo pačių vaikais), ir net per fizinę ligą. Kai sąmoninga psichikos dalis tiesos sakyti negali, tą daro kūnas.

Sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena. 

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Darlene ir Bodie, 2006

Mano tėvas buvo labai pasyvus žmogus, kuris atrodė labai patenkintas savo darbu, savo šeima ir apskritai savo gyvenimu. Jis manęs nemušė ir jokiu kitokiu fiziniu būdu prieš mane nesmurtavo, bet jis manimi ir nesirūpino. Kai buvau vaikas, nesupratau, jog turiu labai smarkiai stengtis, kad gaučiau iš jo dėmesio. Aš nesupratau, jog košmarus ir prasimanymus susigalvodavau tam, kad jis į mane reaguotų. Aš paprasčiausiai buvau vaikas, norintis, kad mano tėvas mane pastebėtų. Ironiška, kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose, tai, kad už dalykus, kuriais siekdavau dėmesio, mane peikdavo.

Mano tėvas buvo labai mėgstamas; tiesą sakant, jis buvo populiarus. Jis buvo žinomas dėl savo juokų, istorijų ir dėl gebėjimo visus pralinksminti savo dainavimu ir grojimu gitara. Tačiau kalbant apie mane, jį nelabai domino būti mano tėvu. Mano tėvas atsisakydavo manimi domėtis ir skirti man dėmesio. Jis nenorėjo į mano gyvenimą įnešti jokio indėlio; nebuvo diskusijų apie mokyklą, berniukus, hobius, draugus ar apie bet kokius kitus dalykus, apie kuriuos aš įsivaizdavau kitas mergaites kalbant su savo tėvais. Mano tėvas buvo emociškai nepasiekiamas. Neatsimenu, kad mane tai būtų piktinę; aš nežinojau, kad gali būti kitaip. Tiesiog buvo taip, kaip buvo.

Mano tėvas ir bendraudamas su mano mama atsisakydavo visko nuo bet kokio emocinio įsitraukimo iki paprasčiausio pokalbio, o tai greičiausiai buvo tikroji priežastis, kodėl jie galiausiai išsiskyrė. Jis paprasčiausiai jai neskyrė dėmesio. Kai buvau jaunesnė, tikėjau, kad jis pavargo nuo jos neišsenkančių tiradų ir priekaištavimų; kad jis ją paliko ir ji to nusipelnė. Tikroji tiesa yra ta, kad ji taip stengėsi gauti jo dėmesio, kad truputėlį išprotėjo, kai metams bėgant savo veiksmais beveik ar visiškai nieko nepasiekė. Noriu pasakyti tai, jog būdama vaikas, gyvenantis šioje santuokoje, galvojau, kad gyvenimas ir žmonių santykiai tokie ir yra. Žmona ar mergina stengiasi vis labiau ir labiau, o vyras ar vaikinas tiesiog yra toks, koks yra. Jeigu nepasiseka, tai dėl to kalta moteris; kalta aš. Aš negalvojau, kad mano tėvo pasyvus elgesys turi įtakos blogėjantiems santykiams, kad turi įtakos nesėkmingai santuokai ir nesėkmingiems mudviejų santykiams. Aš negalvojau, kad gal atsakomybė nelygiavertė. Aš nežinojau, kad toks jo elgesys yra pasyvus smurtas, ir tikrai nežinojau, kad pasyvus smurtas yra toks pat destruktyvus, kaip ir bet kokios kitos rūšies smurtas.

Tai manyje padėjo pamatus tam, kad mane trauktų vyrai, kurie verčia mane stengtis, kad būčiau jų pastebėta. Mano santykiai su vyrais pradžioje niekada tokie nebūdavo, bet greitai tokiais tapdavo. Aš nesupratau, kad santykiai turi būti dvipusiai, nes santykiuose su savo tėvu tų santykių naštą nešiau aš viena. Aš ne tik noriai prisiimdavau visą atsakomybės už santykius naštą, bet ir nežinojau, kad taip darau. Dalinė priežastis, kodėl aš taip stengdavausi to net nesuprasdama, buvo tai, kad iki tol aš visuomet privalėjau taip elgtis. Aš buvau prie to pripratusi. Aš neturėjau pažiūrų sistemos į tai, kas yra sveiki santykiai. Iš asmeninės patirties žinojau tik tai, kad turiu labiau pasistengti.

Aš turėjau suprasti, kas yra santykiai, ir tik po to galėjau turėti sveikus santykius. Kaip ir visose kitose sferose, aš turėjau suprasti tiesą ir tik po to galėjau joje gyventi. Aš nesupratau, kad esu tokia pat vertinga, kaip ir bet kas kitas, ar kad visų mano santykių našta neturėtų būti ant mano pečių. Aš nesupratau, jog mano santykiuose nebuvo lygybės, kaip kad nesupratau, jog santykiuose gali būti lygybė, nes niekada nebuvau mačiusi tokių santykių pavyzdžio.

Mokymasis priimti smurtą, netgi pasyvų smurtą, retai prasideda pilnametystėje.

Su šviesiais, saulėtais linkėjimais
Darlene Ouimet

P. S. Aš nebandau teigti, kad nuo tokių pat problemų nekenčia ir tokio pat tipo šeimoje išaugę vyrai.


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai. 

Aš rašau apie įsitikinimų sistemą ir apie tai, kaip ji susiformuoja; apie tai, kaip mes matome pasaulį ir save, remdamiesi mokymais, kuriuos gauname iš savo tėvų, mokytojų, žiniasklaidos ir apskritai iš visuomenės. Šiandien aš šią temą pratęsiu, papasakodama apie asmeniškesnį elgesio vertinimą, kurį man suformavo mano mama.

Augdama aš buvau įvairiausiais būdais mokoma, kad mano vertė slypi mano išvaizdoje ir kūne. Kad aš turiu būti žavi, patraukli, ir jeigu tokia būsiu, tai mano gyvenimas bus sėkmingas. Mano, kaip moters, vertę nustatys vyrai. Tuo pat metu aš buvau mokoma, kad kai būdama 13 patyriau seksualinį smurtą, tai dėl to buvau kalta aš pati ir pati padariau kažką, kad tai paskatinčiau. Po to įvykio kilęs didžiulis siaubas, pasibaisėjimas ir daugybė košmarų susimaišė su mokymu, kad mano vertė slypi mano išvaizdoje ir kūne.

Tokiose dviprasmiškose žinutėse yra kažkas labai painaus. Faktas tas, kad nei viena iš jų nėra teisinga, bet aš metų metus šokinėjau nuo tarp šių dviejų netiesų; jos valdė didžiąją dalį mano gyvenimo. Aš radau savo vertę vyruose, man labai patikdavo, kai mane pastebėdavo, mano pasitikėjimas savimi ateidavo iš vyrų, kurie siekdavo manęs nepriklausomai nuo to, kokio jie būdavo amžiaus; ar būdavo vedę, ar ne; ar būdavo malonūs, ar ne. Dauguma tų vyrų mane nuvertindavo, manimi naudodavosi, elgdavosi su manimi nepagarbiai, dėl ko (kaip suprantu dabar) tada galvojau, kad esu kalta aš pati, BET taip pat gyvenau bijodama, kad būsiu nuskriausta, nes esu patrauki, ir jeigu mane nuskriausdavo, išprievartaudavo ar užpuldavo, buvau išmokusi, jog tokį elgesį neabejotinai paskatinau aš pati – vėlgi, mano kaltė.

Tėvai yra skatinami būti savo vaikams geru pavyzdžiu. Kaip motina, aš išmokau tokių dalykų: jeigu nori, kad tavo vaikai maitintųsi tinkamai, tuomet maitinkis tinkamai. Jeigu nenori, kad tavo vaikas elgtųsi netinkamai, tai būk tinkamo elgesio pavyzdžiu. Šie paprasti dalykai atrodo logiški. Tačiau mūsų tėvai dažnai suformuoja netinkamą elgesį ir mes iš jo mokomės. Mano mama man suformavo seksualumą; ji man sakydavo, kad vienintelė galia, kurią turi moterys, yra jų seksualumas. Ji mane mokė, kad vyrai yra laimingi, kad vyrams priklauso visa galia, bet moterys turi seksualumą. Savo seksualumu mes galime priversti vyrus elgtis taip, kaip norime mes. Seksualumas buvo kontrolė. O kaip tais atvejais, kai vyrai elgdavosi taip, kaip aš nenorėdavau, kad jie elgtųsi? Na, mane išmokė, kad dėl to kalta esu aš pati. Tad kaip žmogus gali visa tai suvokti? Kaip moteris ar vaikas gali visa tai išnarplioti?

Mano mama mane seksualizavo. Ji įvairiausiais būdais mane išmokė, kad vienintelė galia, kurią gyvenime turiu, slypi mano kūne, mano seksualume. Tai, žinoma, buvo jos realybė. Ji visą gyvenimą flirtuodavo. Ji buvo iš tų žmonių, kuriuos mano jaunystės laikais vadindavo „pimpalo erzintojais“*. Ji flirtuodavo su vyrais tiesiai mano tėvo ir mūsų, vaikų, akivaizdoje. Jeigu tėvo kartu nebūdavo, būdavo dar blogiau. Ji elgdavosi taip, lyg jos vertė, jos pripažinimas priklausytų nuo to, kaip vyrai į ją reaguoja. ypač svarbu jai būdavo tai, kaip vyrai reaguoja į ją seksualine prasme ir kaip į moterį. Ji mane išmokė, kad ir mano vertės šaknys yra seksualumas. Ji man demonstravo tokį pavyzdį.

Mano mama pradėjo su manimi varžytis šiek tiek po to, kai jos vaikinas atėjo į mano kambarį, kai man buvo 13 metų. Tai dar labiau sutvirtino jos kaltinimus, kad dėl to, jog jos vaikinas įsėlino į mano kambarį, buvau kalta aš; nuo tada mano mama pradėjo nepasitikėti manimi jos vyrų kontekste. Kai buvau keturiolikos, ji pradėjo mane kaltinti, kad flirtuoju su jos vaikinu. Kai buvau šešiolikos, ji pradėjo flirtuoti su mano vaikinais. Ji mane viešai kaltindavo seksualiniu aktyvumu daug anksčiau, nei pradėjau seksualinį aktyvumą. Kokia maišatis.

Dėl tokių dalykų mes, kaip suaugę, esame įstrigę savo pačių gyvenime. Mūsų įsitikinimai konfliktuoja, ginčijasi, yra nelogiški ir nedera tarpusavyje. Tokie konfliktai sukelia depresiją ir įvairiausius psichikos sveikatos sunkumus. Kai pradėjau visa tai aiškintis terapijoje, pamačiau savo sumaištį ir atpažinau konfliktus, o tai buvo mano pakilimo iš duženų pradžia.

Tegul švyti tiesos šviesa
Darlene Ouimet

-----
* Pimpalo erzintoja (-as), angl. cock-tease, prick-tease – seksualinis slengas, žymintis žmogų (dažniausiai moterį), kuris elgiasi seksualiai, kad sugundytų, suviliotų vyrus, bet tolesnių seksualinių veiksmų imtis nenori.

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai. 

Gyvenimas yra mūsų vienintelė, didinga proga įnešti į pasaulį savo indėlį. Tai yra vienintelė proga į savo – ir į kitų – egzistenciją įnešti ramybės. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti tiesą ir ja gyventi. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti nušvitimą* ir šviesti taip ryškiai, kaip tik galime. Tai yra mūsų vienintelė proga suprasti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.

Tiek daug žmonių šią progą iššvaisto. Jie išnyksta mirties skersgatviuose daug anksčiau nei jų kūnai praranda šilumą. Jie aptemdo savo smegenis tokiu elgesiu, kokio buvo išmokyti vaikystėje, ir jie atkuria savo pirmykštes ir užmirštas traumas su visais, su kuo tik užmezga kontaktą. Jie sulaužo savo vaikų dvasinius stuburus, lygiai taip pat, kaip kad buvo sulaužyti jiems patiems.

Bet kol jie vis dar kvėpuoja, ir kol kas nors vis dar kvėpuoja, viltis išlieka. Niekada nevėlu tapti nuoširdžiam. Niekada nevėlu pasikeisti. Nėra nusikaltimo, kuris būtų per didelis, jeigu nuoširdžiai gailimasi, nėra užkastos traumos, kuri būtų per didelė, kad nuo jos būtų galima visiškai išgyti. Žudikai gali rasti rojų žemėje ir pažinti bei pamilti savo sielas*. Prievartautojai gali atrasti giliai savo viduje užkastą psichologinę tiesą ir suprasti, kas jų praeityje paskatino – t. y. privertė – juos elgtis taip nežmoniškai.

Mes visi mirsime. Mes visi paliksime šią žemę. Tačiau svarbesnis ir labiausiai išgyti mus viliojantis klausimas yra toks: ką mes po savęs paliksime?

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Po mano paskutiniu įrašu „Iškreipta atsakomybės taktika ir kaip ji veikia“ atsirado keli komentarai, kuriuose buvo frazė: „pakankamai suaugusi, kad elgtumeisi išmintingiau“ arba „turėjai būti išmintingesnė“. Tai yra įdomus posakis; tas, kuriuo save plakiau labai ilgą laiką. Aš nesupratau savo pasirinkimų ir kodėl juos dariau. Dariau dalykus, kurie buvo žalingi man, mano pasitikėjimui savimi; dažnai tie dalykai būdavo pavojingi ar netgi kėlė grėsmę gyvybei. Taip buvo iki tol, kol mano terapeutas keletą kartų man paaiškino, kas nutinka vaikui, mokomam, kad jo vertė yra ne tokia didelė kaip suaugusiojo, kuris jį nuvertina. Būtent tą aš ir buvau patyrusi.

Mano įsitikinimai apie save, apie savo vertę ir tai, kad savęs nevertinau, iš tikrųjų apribojo mano, kaip suaugusiojo, pasirinkimus. Aš nelabai supratau, ką reiškia tai, kad turiu pasirinkimą. Aš plakiau save už tai, kas nutikdavo, ir už pasirinkimus, kuriuos darydavau, nes žinojau, jog kai kurie iš tų dalykų yra negeri, bet... kodėl gi aš, po velnių, juos darydavau? Ką aš tuomet galvodavau? Tokius klausimus aš sau užduodavau nuolat, nuo 15–16 metų ir dar ilgai po to, kai jau buvau suaugsi.

Kaip, po velnių, man taip nutiko? Kaip aš pakliuvau į tokią situaciją? Žinau, kad tai suprasti yra labai sunku, bet būtent dėl to aš ir rašau tai, ką rašau. Aš įsitikinusi, jog vienas iš raktų į laisvę ir pilnatvę yra supratimas, kodėl mes „nebuvome išmintingesni“, kai „turėjome būti išmintingesni“. Kodėl mes, netgi suaugę, darome tai, dėl ko savo atžvilgiu jaučiamės labai prastai, ir kodėl mes renkamės taip elgtis net giliai viduje ir žinodami, jog greičiausiai vėliau dėl to gailėsimės.

Negalėjau nustoti savęs kaltinti, kol nesupratau visos sekos nuo vaikystės, kol nesupratau, kaip susiformavo mano įsitikinimų sistema ir kodėl aš sau priskiriu tiek mažai vertės.

Terapijos metu aš pradėjau atskleisti savo praeitį ir kalbėti apie dalykus, kurie man nutiko; dalykus, už kuriuos aš buvau prisiėmusi kaltę ir kuriuos, mano tuometiniu įsitikinimu, aš pati užsitraukiau. Kadangi didelę mano įveikos* metodo dalį sudarė disociacija, tai apie savo praeitį kalbėjau taip, lyg ten būčiau ne aš, tačiau kažkur giliai viduje žinojau, jog tie dalykai yra apie mane, ir pradėjau su savimi justi ryšį. Tai buvo labai skausminga, bet leido man į save pažvelgti tarsi naujomis akimis. Ne padrikomis savo alter asmenybių dalimis, bet taip, lyg savo istoriją girdėčiau pirmą kartą, suprasdama, kad jeigu tai būtų ne MANO istorija, tai ji mane siaubingai gąsdintų. Tai kodėl manęs ji negąsdino, jei ji buvo mano istorija?

Mano terapeutas man labai padėjo pamatyti, kad kai vaikas dėl dėmesio trūkumo arba dėl netinkamo dėmesio ar smurto yra nuvertintas ir pamintas iki tiek, kad jaučiasi nesvarbus, tai tas vaikas automatiškai išmoksta savęs beveik ar visiškai nevertinti. Vaikystėje aš buvau nevertinama, tad kur kitur galėjau augdama sužinoti savo vertę, jei ne negerose vietose ir negerose situacijose, kurios savo ruožtu vedė prie negerų įsitikinimų? (Taigi, ta vertė, kurią aš sau priskirdavau, iš tiesų nebuvo mano tikroji vertė!) Tai yra išmoktas elgesys, taip pat ir įveikos metodas. Kaip vaikas gali kaltinti suaugusiuosius? Kai esame maži, mes neturime tokios principų sistemos. Tad labai lengva užaugti įsitikinus, kad mes gauname tai, ko nusipelnome; ir atminkite, mes buvome auklėjami taip, kad užaugtume tikėdami, jog nusipelnome, kad su mumis elgtųsi kaip su mažiau vertingais, arba netgi tikime, kad esame blogi.

Kadangi palaipsniui supratau, kad yra tiesioginis ryšys tarp mūsų vaikystės ir mūsų, kaip suaugusiųjų, elgesio, tai galėjau savo vaikystės įsitikinimus pakeisti. Supratau, kodėl būdama fiziškai suaugusi aš nebuvau „pakankamai suaugusi, kad elgčiausi išmintingiau“ – nes mano emocinis augimas buvo smarkiai sutrikdytas. Mano, kaip asmenybės, vertė buvo apibrėžiama pagal kitų žmonių elgesį.

Turėjau kastis giliai į visą šitą sistemą, išsiaiškinti apie save netiesą, o tada apsibrėžti savo vertę teisingai. Mano vertė – mano pirminė vertė – turėjo priklausyti nuo manęs. Šis procesas ilgas, bet nuostabus!

Su tiesa ir išgijimu!
Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Sveiki,

prieš kelias dienas informavau, kad baigiau kurti vieną saviarcheologinį įrankį, kuris gali padėti daugiau ar mažiau pagerinti jūsų gyvenimo kokybę. Aš jį pavadinau Asmeninės gerovės apskaita. Paprastai sakant, tai yra MS Exceliu sukurta apskaitos forma, padedanti įsivardinti, ką norėtumėte kasdien veikti, ir padedanti matyti, kaip efektyviai sekasi tai įgyvendinti.

Norėdami apie šį įrankį sužinoti šiek tiek daugiau, galite paskaityti mano praėjusį įrašą arba pažiūrėti šį trumpą video:



Asmeninės gerovės apskaitą galite parsisiųsti IŠ ČIA. Parsisiuntę šį failą (Asmenines geroves apskaita.rar), išarchyvuokite jį ir viduje rasite 2 failus: Asmenines geroves apskaita.xls ir Asmenines geroves apskaita - VADOVAS.pdf. Pirmasis failas yra pati Asmeninės gerovės apskaita, o antrasis, kaip ir sako pavadinimas, – naudojimosi vadovas. Naudojimosi vadove turėtumėte rasti visą reikiamą informaciją.

Šiuo įrankiu laisvai galite dalintis su šeimos nariais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.

Asmeninės gerovės apskaita yra visiškai nemokama. Jeigu norite atsidėkoti, galite tai padaryti finansiškai (jums priimtina pinigų suma). Daugiau informacijos rasite: www.saviarcheologija.lt/paremti.html

Gero naudojimosi!

P. S. Radę klaidų, turėdami komentarų, pastabų, klausimų dėl naudojimosi arba norėdami kreipis kitu klausimu, galite su manimi susisiekti čia nurodytais kontaktais.

Pirmiausia visus sveikinu su Naujaisiais metais! Linkiu, kad šie metai būtų kupini atradimų ir kad jie būtų geriausi jūsų gyvenimo metai, kokius iki šiol teko gyventi. Tikiuosi visi jau atsigavote nuo švenčių sumaišties ir po truputį grįžtate į kasdienį gyvenimą.

Noriu paskelbti, kad baigiau kurti vieną saviarcheologinį įrankį, kuris gali padėti daugiau ar mažiau pagerinti jūsų gyvenimo kokybę. Aš jį pavadinau Asmeninės gerovės apskaita. Paprastai sakant, tai yra MS Exceliu sukurta apskaitos forma, padedanti įsivardinti, ką norėtumėte kasdien veikti, ir padedanti matyti, kaip efektyviai sekasi tai įgyvendinti.

Asmeninės gerovės apskaita aš pats naudojuosi jau senokai. Bet kadangi prasidėjo nauji metai ir daugeliui žmonių nauji metai asocijuojasi su pokyčiais gyvenime, su naujų tikslų iškėlimu, su pasižadėjimais sau, ir pan., o Asmeninės gerovės apskaita gali padėti visa tai įgyvendinti efektyviau, tai nusprendžiau šį įrankį šiek tiek patobulinti ir pasidalinti juo su kitais. Tebūnie tai mano kalėdinė-naujametinė dovana savo auditorijai, t. y. jums. Šis įrankis yra visiškai nemokamas ir juo naudodamiesi niekam niekuo neįsipareigojate (aišku, nebent sau, jei to norite).

Toliau trumpai apie galimus naudojimosi šiuo įrankiu privalumus.

Galimi naudojimosi privalumai: 

Organizuotumas. Naudodamiesi Asmeninės gerovės apskaita galite tapti labiau organizuoti, nes žinosite, kokiai veiklai norite skirti laiko ir kaip efektyviai tą darote. Labai tinka žmonėms, kurių gyvenime trūksta struktūros. Taigi, jeigu jums sudėtinga planuotis ir našiai išnaudoti savo laiką, šis įrankis gali padėti efektyviau koncentruoti dėmesį į tai, kas jums svarbu.

Sąmoningumas. Naudodamiesi šiuo įrankiu aiškiau matysite, kas vyksta (ar nevyksta) jūsų gyvenime. Taip pat geriau pastebėsite savo poreikius ir žinosite, kaip sekasi juos patenkinti.

Naujų pomėgių atradimas. Galbūt kai kas naudodamiesi šiuo įrankiu atras naujų veiklų bei užsiėmimų, kurių anksčiau niekada nebandėte, ir nežinojote, kad jums tai patinka.

Produktyvumas. Matydami aiškų savo veiklų sąrašą ir tai, kaip sekasi jomis užsiimti, žinosite, ką norite daryti ir kodėl. Tad greičiausiai gyvenime pajusite daugiau aiškumo ir motyvacijos veikti.

Teigiamų įpročių formavimas / neigiamų įpročių atsisakymas. Reguliariai darydami ar nedarydami tam tikrus konkrečius veiksmus sustiprinsite, suformuosite tam tikrą įprotį. Arba, atitinkamai, atsikratysite nenorimo įpročio ar bent jau jį susilpninsite.

Pozityvumas. Dienos (ir savaitės ar mėnesio) pabaigoje matydami realius rezultatus skaitmenine išraiška, jausite, kad laikas neprabėgo veltui, kad nuveikėte bent kažką – ar netgi viską – ką norėjote. Tad nekankins jausmas, kad diena praėjo veltui ar kad nenuveikėte nieko prasmingo.

Taigi, jeigu iš viso to, ką iki dabar perskaitėte, jums kažkas aktualu, siūlau pabandyti pradėti naudotis šiuo įrankiu ir pažiūrėti, kaip jaučiatės.

Asmeninės gerovės apskaita bus pasiekiama už kelių dienų. Ką baigiau rašyti naudojimosi instrukciją, dar noriu padaryti kelis smulkius dalykus ir viską publikuoti planuoju greičiausiai sekmadienį, sausio 6 dieną. Kai tai įvyks, dar atskirai informuosiu savo blog‘e ir Facebook‘e, ir greičiausiai trumpu video.

Tad iki greito ir dar kartą nuostabių jums metų!