Alice Miller „Nuodinga pedagogika“

Alice Miller apie smurto prieš vaikus priežastis ir pasekmes

Alice Miller „Ieškant terapeuto“

Alice Miller „Ilgiausia kelionė arba Ko galime tikėtis iš psichoterapijos?“

Interviu su Alice Miller: jaučiantis vaikas 

Kiti Alice Miller tekstai (ne mano vertimai):

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Skaitytojų patogumui visus Danielio Macklerio (wildtruth.net) tekstų vertimus sudėjau į vieną vietą. Sąrašas nuolat pildomas.

„Pažintis su Lietuvos psichikos sveikatos sistema“ (A Visit into the Lithuanian Mental Health System)

„Geros neuroleptikų vartojimą nutraukti padedančios programos komponentai“

„Disociacija imituoja nušvitimą“

„Keturios stadijos kelyje į nušvitimą

„18 būdų pagreitinti kelionę į nušvitimą“

„Kūdikio manifestas“

„Leidimas susilaukti palikuonių: netinkamos tėvystės (motinystės) pabaiga“

„Tiesa nėra subjektyvi“

„Kiekvienas prievartautojas pats buvo išprievartautas“

„Išgalvotas pirminis psichiatrinis įvertinimas – su sukta pabaiga!“

„Buvimo visuotinai priimtinu žmogumi pranašumai“

„11 situacijų, kada turėti vaikų yra netinkama“

„Trys būdai atlyginti žalą“

„Aistra: degalai kelionei“

„Kas yra smurtas prieš vaikus?“

„Pagrindinė priklausomybės priežastis“

„Savižudybė: kraštutinis būdas išvengti skausmingos tiesos“

„Kodėl žmonės siaubingai bijo mirties“

„Kam gyventi, jeigu vis tiek mirsime?“

„Ar augimas turi būti skausmingas?“

„Emocinio gijimo rizikos“ 

„Nuoširdumo galia“

„Psichotropiniai vaistai stabdo emocinį augimą“

„Ar geriausia terapija neturėtų būti nemokama?“

„Trys skirtumai tarp terapijos ir draugystės“

„Rasizmas: apsauginis vožtuvas nuo neapykantos savo tėvams“

„Trys skirtumai tarp terapeutų ir tėvų“

„Vaiko dvasinės teisės“

„Tiesa apie dvasingumą“

„Esminis skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų“ 

„Baimė – judėjimo pirmyn šalutinis produktas“

Skaitytojų patogumui visus Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ (Emerging From Broken) vertimus sudėjau į vieną vietą chronologine tvarka. Sąrašas nuolat pildomas.

„Mokymasis gyventi visavertį gyvenimą“

„Išsilaisvinimas iš pančių – mano įsitikinimų sistema“

„Mitų griovimas ir mano įsitikinimų sistema“

„Sprendimas pabusti ir gyventi“

„Santykiai, paremti visavertiškumu ir tiesa“

„10 skirtumų tarp gyvenimo esant sudužusiam ir esant visaverčiam“

„Investavimas į savo psichinę sveikatą“

„Iš kur kyla savivertė?“

„Vertinama ir nevertinama dėl savo išvaizdos ir asmenybės“

„Visavertiškumo (pilnatvės) esmė“

„Drovumo kliūtys ir vedimas savo pavyzdžiu“

„Šeimos, meilės ir meilės sau ilgesys“

„Laisvė ir savivertė – dar apie šeimos disfunkciją“

„Meilė, pagarba, santykiai ir lygybė – ar pagalba sau yra savanaudiška?“

„Apsauginė įveikos metodų antklodė – mano išlikimo režimas“

„Psichologinis ir emocinis smurtas – kaip išsivysto abejojimas savimi“

„Smurto normalizavimo procesas“

„Visą gyvenimą trunkanti smurto žala – penas apmąstymams“

„Pradžia – pakilimas iš duženų“

„Įsitikinimų sistemos atskleidimas – išėjimas iš rūko“

„Išvaizda ir įsišaknijantys vertinimai“

„Kai blogos mintys sugniuždo gerus jausmus“

„Iškreipta atsakomybės taktika ir kaip ji veikia“

„Nebuvau pakankamai suaugusi, kad elgčiausi išmintingiau“

„Seksualizuota per anksti: mano mama – mano mokytoja“
 
„Atsisakymas būti emociškai įsitraukusiam“

„Pyktis ant tėvų – takas laisvės link“

„Fizinis smurtas: kas nusprendžia, kada auklėjimas yra smurtingas?“

„Vieninteliai du kartai, kai žinojau, kad dėl to esu nekalta“ 

„Motinos dienos šventimas be mamos“

„Mano terapeutas susiraukė, kai jam papasakojau...“

„Kelionė į išgijimą – bendras ryšys“

„Išsivadavimas iš automatinio savęs kaltinimo rato“

„Asmeninė vertė, savęs kaltinimas ir įsitikinimų sistemos perprogravimas“

 „Psichologinis smurtas yra bet kokio smurto šaknys: po daugybės metų“

„Šeimos disfunkcionalumas prisideda prie seksualinių įveikos metodų susiformavimo“

„Mamos-dukters santykiai – klaidingas meilės apibrėžimas“

„Jausmų vengimas: pagrindinė priežastis“

„Mano asmenybė: apibūdinta kitų“

„Psichikos sveikatos palūžimo procesas“

„Atlaikiusieji smurtą ir savivertės atkūrimas“

„Žema savivertė, gėda, depresija ir pirmasis žingsnis“

„Disfunkcionali šeima: kaip disfunkcionalūs vaikai tampa disfunkcionaliais tėvais“

„Disociatyvi asmenybė kaip įveikos metodas“

„Disfunkcionalios šeimos mokymai ir šešiamečio baimės“

„Mano dvejopos mintys terapinėse sesijose“

„Aukos mentalitetas (Kur mano princas Žavusis?)“

„Psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas: „kodėl“ tipo klausimai“

„Baimė nusistatyti asmenybės ribas“

„Kontroliuojantys tėvai ir smurtautojų užduodami klausimai“ 

„Kodėl turėtume mylėti ten, kur baimė ir smurtas?“

Sveiki, saviarcheologai,

informuoju, kad sukurta oficiali Saviarcheologija.lt Facebooko grupė. Ši grupė skirta visiems, besidomintiems savityra, savišvieta, savianalize, saviraiška, saviugda, psichologija, filosofija, žmonių santykiais ir panašiomis temomis. Čia galėsite sužinoti apie naujausius ir planuojamus Saviarcheologija.lt projektus, susipažinti su žmonėmis, diskutuoti, dalintis aktualia informacija arba tiesiog būti bendruomenės dalimi ir žinoti, kad yra daugiau žmonių, besidominčių tais pačiais dalykais kaip ir jūs.

Visi norintieji jau galite prisijungti prie grupės paspaudę ČIA ir viršutiniame dešiniajame kampe spustelėję „Join Group“ arba „Įstoti į grupę“.

„Aš renkuosi tikėti, kad savo žodžiais bei mintimis galiu pakeisti ir pakeisiu pasaulį.“
– Rod Williams, muzikantas

Visi žmonės nori savo gyvenime kažką pakeisti, tačiau turbūt kiekvienam teko įsitikinti, kad neretai kažką pakeisti yra labai sunku. Kada žmonės keičiasi ir kodėl jie tą daro?

Pirmasis ir, mano manymu, efektyviausias motyvatorius keistis yra pozityvi trauka.

Tai reiškia, kad mus kažkas sužavi, kažkas patraukia, kažko labai užsinorime. Pavyzdžiui, pamatome vaizdo įrašą iš egzotinio krašto ir labai užsinorime ten apsilankyti. Arba pamatome, kad galima gyventi visai kitaip nei gyvename ir nusprendžiame pakeisti darbą ar išvažiuoti gyventi kitur. Arba sutinkame nuostabių žmonių, kurie įkvepia keisti pasaulį ir nusprendžiame įkurti labdaros organizaciją ar kitaip skirti laiko arba pinigų kilniems tikslams. Arba sužinome radikalių ir uždegančių idėjų, kurių iki tol nežinojome, ar susipažįstame su įkvepiančiais žmonėmis ir užsinorime šviestis, augti, tobulėti, aktyviai spręsti savo problemas, gerinti savo gyvenimą ir savo santykius su žmonėmis.

Kitaip tariant, žmogų kažkas pozityviai traukia, pozityviai motyvuoja. Kad tokiais atvejais tikslas būtų pasiektas, žmogus privalo:

• jausti pakankamai atsakomybės už save, t. y. suprasti kad už savo gyvenimą atsakingas tik jis pats;
• pakankamai adekvačiai pasitikėti savimi, t. y. savo savybes, gebėjimus ir trūkumus vertinti adekvačiai, savęs nenuvertinti ir nepervertinti;
• būti sąmoningas, t. y. suprasti, kas su juo ir jame vyksta, kad žinotų, kokie jo tikrieji poreikiai ir ar savo tikslų siekia efektyviai.

Jei šios sąlygos patenkintos, greičiausiai žmogus jaus pakankamai ilgalaikio entuziazmo, drąsos, motyvacijos, žingeidumo, kad rastų būdų, kaip savo tikslą pasiekti ir kaip susitvarkyti su iškilsiančiomis problemomis (o jų, didesnių ar mažesnių, visada iškyla). Toks žmogus savo tikslo nesieks „per jėgą“, „valios pastangomis“, „sukandęs dantis“, jam nereikės raginimų ir susidūręs su pirmaisiais sunkumais jis rankų nenuleis. Jis žinos, ko nori, žinos, kad gali tai pasiekti, žinos, kad sunkumai jo kelyje yra normalu, ir mėgausis pačiu tikslo siekimo procesu, o vėliau – pasiektu rezultatu.

Antrasis žmones keistis skatinantis faktorius yra stūmimas.

Tai reiškia, kad žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių keistis arba nenori, t. y. dėl vienokių ar kitokių priežasčių giliai viduje nejaučia, kad tai jam naudinga; arba lyg ir norėtų, bet nepasitiki savimi ir galvoja, kad neturi pakankamai žinių, gebėjimų, patirties ir to įgauti nesugebės. Jis bando keistis arba dėl kitų žmonių stūmimo, arba stumdamas pats save. Kadangi tikros, entuziastingos motyvacijos jis nejaučia, tai toks keitimasis neretai būna arba labai skausmingas, arba trumpalaikis ir iš esmės bevaisis ar net žalingas.

Juk tikriausiai visiems kažkada teko patirti patiems arba girdėti apie žmones, kurie nusprendžia laikytis dietos arba mesti rūkyti, arba pradėti sportuoti, arba mokytis groti gitara, arba pagerinti finansinę situaciją, arba pakeisti darbą, arba pagerinti santykius su aplinkiniais, bet po kelių savaičių savo tikslą meta. O kartais situacija netgi tampa prastesnė nei iki tol: žmogus priauga dar daugiau svorio, ne tik rūko, bet ir pradeda vartoti alkoholį, įsiskolina dar daugiau, pablogina santykius su žmonėmis, su kuriais santykiai buvo geri, ir taip toliau...

Juk ir patys galime prisiminti, kaip jaučiamės, kai kas nors, norėdami, jog pasikeistume, mus ragina, gėdina, žemina, apgaudinėja, mums priekaištauja, pataikauja, grasina. Kaip tuo metu jaučiamės? Ir nelabai svarbu, ar taip su mumis elgiasi kiti, ar save tokiais būdais motyvuoti bandome patys. Ar tuo metu iš tikrųjų norime kažką keisti? Net jei ir norime, kas tuo metu motyvuoja? Baimė? Pavyzdžiui, kad jei nepasikeisiu, įvyks kažkas blogo. Kaltė? Pavyzdžiui, kad esu blogas (-a), nes nesikeičiu. Pyktis? Pavyzdžiui, kad „nusipelnau“ geresnio gyvenimo arba kad “aš jiems parodysiu!“. Gėda? Pavyzdžiui, kad esu niekam tikęs (-usi) ar nevertingas (-a).

Tad jeigu žmogų keistis skatina šitoks vidinis – ar išorinis – balsas, nenuostabu, kad pokytis būna trumpalaikis arba kad siekiant tikslo žmogus jaučia didžiulį stresą. Ir tai reiškia, kad tikriausiai jį keistis motyvuoja ne pats rezultatas, net ne pats tikslo siekimo procesas, bet nuolatinis noras išvengti baimės, kaltės, gėdos ir kitų emocijų. Iš esmės žmogus tada jaučia nuolatinį norą išvengti nerimo ir todėl bandydamas keistis patiria didžiulį stresą bei diskomfortą. Kitaip tariant, jei nepasikeisiu – bus labai blogai. Kažką keisti tokiu būdu yra labai sunku, o kartais net beprasmiška. Deja, neretai žmonės kito varianto ir nežino arba nenori dėti pastangų, kad išmoktų jį taikyti...

Trečiasis žmogaus keitimosi veiksnys yra didžiulis skausmas arba kitaip – dugnas.

Kaip bebūtų gaila, kai kurie žmonės turi per daug vidinių žaizdų, kad galėtų pasikeisti pirmuoju ar antruoju būdu arba tiesiog yra apie juos užmiršę. Dažnai tokie žmonės pasižymi viena, keliomis ar visomis iš šių savybių:

• visiškai neprisiima atsakomybės už save, t. y. kad gali pakeisti savo gyvenimą ir kad jie atsakingi už savo veiksmų pasekmes;
• galvoja, kad jie savo gyvenimo nevaldo – gyvenimas jiems „atsitinka“;
• galvoja, kad jie nusipelno kitų žmonių laiko, pinigų, bendravimo, t. y. kad jiems kažkas gyvenime priklauso, o jeigu jiems kažkas kažko neduoda, tai tie žmonės jų akyse yra „blogi“, juos „baudžia“ ar „naudoja agresiją“;
• labai stipriai nepasitiki savimi;
• propaguoja destruktyvų elgesį prieš save ir / ar prieš aplinkinius, t. y. fiziškai ir emociškai žaloja save ir / ar kitus, labai smarkiai iškreipia realybę nuolat meluodami sau ir / ar kitiems;
• nori, kad kažkas juos išgelbėtų, jais pasirūpintų, kitaip jaučiasi visiškai bejėgiai, apleisti, vieniši, nereikalingi, t. y. įstrigę palikto vaiko stadijoje.

Dugnas nėra tiesiog nedidelis diskomfortas ar nepasitenkinimas esama padėtimi. Tai yra stiprus, sukrečiantis, gyvenimą pakeičiantis įvykis, po kurio žmogui „atsiveria akys“. Aukščiau minėtuosius žmones gali motyvuoti kažką pakeisti būtent toks įvykis. Sakykime, toks žmogus jaučiasi taip beviltiškai, kad nuolat geria, ir vieną vakarą girtas automobiliu užmuša vaiką. Arba dėl savo narcisistinio elgesio, melavimo, apgaudinėjimo ir kitokio žalingo elgesio, vieną dieną praranda visų savo draugų, pažįstamų ir vaikų supratingumą bei pasitikėjimą ir lieka visiškai vienas. Arba pradeda vartoti stiprius narkotikus ir naktį nukritęs nuo stačių laiptų susilaužo abi kojas ar smarkiai į sieną susitrenkia smegenis ir visiškai apanka. Arba sužino, kad serga vėžiu. Iš tikrųjų, bet kokia rimtesnė akistata su mirtimi.

Tokie stiprūs sukrėtimai kartais gali paskatinti keistis net ir labai daug psichologinių žaizdų turintį žmogų, nes jų viduje vis tiek kažkur giliai yra sveika ir gyventi norinti dalelė, kuri tokiais atvejais gali priminti apie save ir priversti susimąstyti.

Gaila, kad kai kurie žmonės nieko nekeičia, kol jiems nepasidaro nepaprastai blogai...

Gaila, jog kartais tam, kad žmogus pasikeistų, prireikia tokių stiprių išgyvenimų...

Tad linkiu jums, kad norint kažką keisti jums nereikėtų sulaukti dugno, kad naudotumėte / patirtumėte kuo mažiau stūmimo ir kad gyvenime kuo dažniau būtumėte vedini pozityvios traukos.

Rekomendacijos:

Sprendimai, pasirinkimai ir atsakomybė

Pasitikėjimas savimi

Atsakomybės neprisiėmimas

Baimė ir priešingas rezultatas

Komforto zona ir baimė

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas

Smurtas prieš save

Kiekvienas žmogus nori save suprasti, save išreikšti, bendraudamas su žmonėmis nori būti savimi ir neužsidėti kaukės, nori realizuoti savo kūrybinį potencialą – visa tai yra saviraiška.

Žmogaus saviraiškos būdai iš esmės yra dviejų rūšių:

Tiesioginė saviraiška ir meninė saviraiška.


Tiesioginė saviraiška yra to, ką galvoju, kaip jaučiuosi, ko noriu, kodėl, pasakymas tiesiogiai.

Meninė saviraiška yra tų pačių dalykų (ką galvoju, kaip jaučiuosi, ko noriu) pasakymas, bet per tam tikrą filtrą, per meno filtrą.

Na, pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad pro langą šviečia saulė. Ir galiu pasakyti, kad pro langą krinta ilgi šviesūs auksiniai spinduliai. Abiem atvejais pasakiau tą patį – šviečia saulė – bet pirmu atveju tą pasakiau tiesiogiai, antru atveju – meniškai, kūrybingai, kitais žodžiais nei įprasta. Taigi, toliau apie abi saviraiškos rūšis detaliau.

Kaip mes save išreiškiame ar galime išreikšti tiesiogiai?

Pirmiausia, tai bendraudami su savimi. Mano supratimu, efektyviausias būdas bendrauti su savimi yra asmeninio žurnalo rašymas. Tai yra atviras ir nuoširdus pokalbis su savimi, atviras išsakymas, ką aš galvoju, kokia mano pasaulėžiūra, kokios mano vertybės, kaip aš jaučiuosi, kokie mano norai ir poreikiai, iš kur aš atėjęs – kokia mano praeitis, kokie mano veiksmų motyvai, kokie mano trūkumai, kurlink aš einu. Asmeninis žurnalas yra tas mediumas, kur galite efektyviai, tikslingai ir struktūruotai bendrauti su savimi.

Paprastesnė to forma yra tiesiog mąstymas, galvojimas, kiti tai dar kartais vadina kontempliacija, meditacija ar malda. Šis būdas yra kiek sudėtingesnis, nes daugumos žmonių mintys yra padrikos, neturinčios struktūros, jiems sunku ilgesnį laiką sutelkti dėmesį į vieną tašką, atsipalaiduoti, galų gale jie net neturi reikiamų įgūdžių, t. y. loginio ir analitinio mąstymo ar psichologinių ir filosofinių žinių. Bet kuriuo atveju, rašant mąstymas yra aiškesnis ir produktyvesnis.

Dar vienas tiesioginės saviraiškos būdas yra bendravimas su kitais žmonėmis. Tai apima diskusiją, apsikeitimą idėjomis ir informacija. Bendraudami su kitais, mes galime išreikšti save, savo pasaulėžiūrą, savo patirtį, pasidalinti tuo su kitais ir gauti naujų argumentų, naujų idėjų, naujos informacijos. Bendravimas su kitais taip pat tai yra proga stebėti savo ir kitų žmonių elgesį ir emocijas, lavinti savo socialinius įgūdžius bei geriau pažinti save ir pasaulį.

Dar vienas tiesioginės saviraiškos būdas yra informacijos perdavimas į visuomenę arba kitaip – informacijos sklaida. Tai reiškia, kad mes tam tikroje sferoje turime tam tikros informacijos, kuria galime pasidalinti ne tik su konkrečiais žmonėmis, su kuriais bendraujame, bet su plačiąja visuomene. Na, pavyzdys galėtų būti blog‘ų rašymas, video ar audio kūrimas, rašymas į laikraščius ar žurnalus, kalbėjimas viešai, kalbėjimas per radiją, ir panašiai. Esmė – turima informacija pasidalinti su plačiąja visuomene, taip ir išreiškiant save, ir padedant kitiems žmonėms gauti informacijos, kuri, jūsų nuomone, gali būti jiems vienaip ar kitaip naudinga.

Iki dabar kalbėjau apie tiesioginės saviraiškos formas, ir dabar pereisiu prie saviraiškos per meną. Meninės saviraiškos formų yra tokių...

Meninis (arba kitaip – kūrybinis) rašymas. Žiūrint iš klasikinės perspektyvos, tai apima poeziją, prozą ir dramą. Paprastai tariant, savo mintis, išgyvenimus, emocijas, norus, svajones, baimes, fantazijas galite aprašyti meniškai, ar tai būtų eiliuotas kūrinys, ar apsakymas, ar dialogas. Tai ne tik padeda save išreikšti ir lavina kūrybingumą, bet padeda tobulinti mąstymą ir kalbinius įgūdžius, kalbos jausmą.

Kita labai populiari meninės saviraiškos forma yra muzika plačiąja prasme, arba kitaip – garsas Tai apima grojimą muzikos instrumentais, dainavimą, iškalbą ir retoriką ar tiesiog menišką žaismą bet kokiais garsais.

Dar viena meninės saviraiškos forma yra judesys. Tai apima šokį, įvairų sportą ir fizinį treniravimąsi, viską, kas kaip pirminį saviraiškos formatą naudoja judesį. Judesys yra labai puikus ir naudingas būdas pažinti savo kūną fiziškai ir fiziologiškai, jį pajusti, jį suprasti, į jį įsiklausyti, jį lavinti ir stiprinti.

Dar vienas platus meninės saviraiškos būdas yra vizualinis menas. Tai apima piešimą, video medžiagos kūrimą, fotografiją, dizainą, grafiką ir panašius dalykus. Kaip ir visi menai, vizualinis menas padeda atskleisti savo kūrybingumą, fantaziją, taip pat stipriai lavina vizualinę raišką ir vizualinį suvokimą.

Meninės saviraiškos būdų yra labai daug, čia neaptariau įvairūs rankdarbių, skulptūros, kulinarijos, video žaidimų, augalų auginimo, kvapų kūrimo – save išreikšti galime labai įvairiai.

Žinoma meninės saviraiškos formos būna tarpusavyje susijusios, sumišusios, net ir tiesioginė saviraiška dažnai turi meninės saviraiškos požymių ir atvirkščiai, dažnai sunku nubrėžti liniją tarp rūšių, žanrų, meninių priemonių ir panašių dalykų. Bet visa tai neesmė. Šio video tikslas nėra viską tiksliai sudėlioti į lentynėles ir išvardinti įmanomus saviraiškos būdus. Akcentas ne čia. Esmė ir akcentas yra tai, kad visi norime vienaip ar kitaip save pažinti, save išreikšti ir kad tam turime daugybė būdų.

Ir atminkite, kad nebūtina turite save išreikšti „profesionaliai“ ir neprivalote to daryti „tobulai“ (kad ir ką toks standartas reikštų), nebijokite tiesiog tą daryti, dėl savęs. Ir net nebūtina savo saviraiškos rezultato publikuoti viešai, jeigu to nenorite, darykite tai sau, dėl to, kad tai teikia džiaugsmą ir padeda jums.

Nepamirškite, kad toks žmogus, koks esate jūs – su tokiu DNR, su tokia fizine ir psichologine struktūra, su tokia patirtimi ir tokiomis mintimis – pasaulyje yra tik vienas. Kito visiškai tokio pat žmogaus, koks esate jūs, niekada nebuvo, niekur nėra ir niekada nebus. Jūs esate unikalūs. Leiskite pasauliui apie jus žinoti, jus pažinti.

Galų gale, bent jau leiskite apie jus žinoti ir jus pažinti sau – bent jau pažinkite save pats ir atsiverkite bent jau sau...

Saviraiška yra puiki galimybė geriau pažinti save, tiek filosofiškai, tiek fiziologiškai ir emociškai. Saviraiška padeda laisviau jaustis, išplėsti savo pasaulį, geriau suprasti realybę, gauti naujų idėjų ir patirčių, lavinti fantaziją, kūrybingumą, įgūdžius, galų gale tiesiog atsipalaiduoti.

O koks jūsų mėgstamiausias saviraiškos būdas? Kaip jums labiausiai patinka save išreikšti?


Šaltiniai ir rekomendacijos:









Saviarcheologijos priemonės

Saviraiška pagal A. Maslow

„Turėtumėte prisiimti atsakomybę už save. Negalite pakeisti metų laikų ar vėjo, bet galite pasikeisti patys.“ – Jim Rohn, verslininkas, autorius.

Turbūt visi pažįstame žmonių, kurie baigia mokyklą, įstoja į universitetą, sukuria šeimą, susilaukia vaikų, dirba nemėgstamą darbą, skundžiasi artimiesiems savo blogu gyvenimu ir laukia pensijos, kada galės atsipūsti, o jos sulaukę pensijos supranta, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleido ne taip, kaip norėjo, tad net ir poilsis dabar jiems džiaugsmo neteikia... Kitaip tariant, jie yra nelaimingi…

Daugelio žmonių netenkina jų gyvenimas, jų darbas, jų santykiai, jų sveikata, jų laisvalaikis: arba per daug darbo, arba per mažai pinigų, arba per mažai laisvo laiko, arba per mažai pasitenkinimo ir entuziazmo tam, ką darai, arba per prasta sveikata. Nepasitenkinimo priežasčių yra įvairių.

Ar jus tenkina jūsų gyvenimas? Jeigu ne, tai kas netenkina? Ką norėtumėte pakeisti? Negalvokite apie tai, ar kažką pakeisti įmanoma, ar ne, kokios jūsų galimybės, kokios aplinkybės, tiesiog pagalvokite, kad jeigu jūsų niekas neribotų, ką norėtumėte pakeisti? Norėtumėte užsiimti kažkokia kita veikla? Norėtumėte už savo dabartinę veiklą gauti daugiau pinigų? Norėtumėte kitaip leisti savo laisvalaikį? Ko norėtumėte kitaip?

Jeigu jau žinote, ko norite, greičiausiai tai, ko norite, galite ir turėti. Žinoma, visiems mums senstant ir laikui bėgant, mūsų galimybių spektras tam tikra prasme siaurėja. Na, iš vienos pusės platėja, nes įgauname daugiau gyvenimiškos patirties ir išminties, bet sakau „siaurėja“ ta prasme, kad būdami 60-ies dauguma mūsų profesionalia balerina ar balerūnu jau tikriausiai nebetapsime, kad ir kaip norėtume ir kad ir kiek pastangų būtume pasiruošę įdėti. Mūsų kūnas jau ne toks lankstus ir paslankus, o norint tapti balerina, reikia labai intensyviai treniruotis, todėl ši galimybė mūsų gyvenime šiuo atveju jau yra užsivėrusi.

Tačiau savo gyvenime galime pakeisti daug daugiau nei galvojame. DAUG daugiau nei galvojame...

Labai svarbu įsisąmoninti, kad už savo gyvenimą atsakingi esate jūs patys, ne kažkas kitas. Kaip žmonės nusimeta atsakomybę už save, trumpai jau esu rašęs, tad nesikartosiu, bet labai noriu akcentuoti, kad už suaugusio žmogaus gyvenimą atsakingas tik vienas žmogus – jis pats. Vienas psichoterapeutas, besigilinantis į pasitikėjimą savimi ir buvęs garsios filosofės Ayn Rand romantinis partneris, Nathaniel Branden vieno seminaro metu auditorijai pasakė: „Niekas neateis jūsų išgelbėti.“ Ir vienas klausytojas jo paklausė: „Bet jūs tai atėjote!“ Ir Nathaniel Branden atsakė: „Taip. Aš atėjau jums pasakyti, kad niekas neateis jūsų išgelbėti.“

Taigi, atsakomybė už jūsų gyvenimą yra jūsų. Kodėl daug kam sunku tą suprasti, tai kitas klausimas, į kurį dabar nesigilinsiu, bet atsakymą tikriausiai žinote ar numanote. Tai susiję su santykiais su tėvais, mokykla, emocinėmis ir psichologinėmis žaizdomis dėl praeityje patirtų traumų ir su panašiais dalykais.

Taigi, už savo gyvenimą atsakingi esame mes patys, ir savo gyvenimą pakeisti galime kiekvienas. O jeigu manome, kad negalime, tai galime pakeisti tą įsitikinimą, kad savo gyvenimo pakeisti negalime, nes jis neteisingas.

Ir kitas dalykas, atminkite, kad viskas reikalauja pastangų ir pasiryžimo sumokėti tam tikrą kainą, kitaip tariant, nieko nėra nemokamo. Galbūt suprasite, kad jums ta kaina yra per didelė ir galbūt naudingiau užsiimti kažkuo kitu, tačiau investuoti teks į bet ką.

Tikrai norint ir jaučiant kažkam entuziazmą, ar tai būtų geresnė sveikata, geresnė finansinė padėtis, geresni santykiai, daugiau išminties, daugiau sąmoningumo, daugiau ramybės, daugiau laisvo laiko, nesvarbu, koks tikslas, tikrai norint ir jaučiant tam entuziazmą savo tikslus galite pasiekti, t. y. rasite tam priemonių. Tą galiu aš, tą gali daugybė kitų žmonių, iš kurių kai kam gyvenime sąlygos buvo daug prastesnės nei mano ar jūsų, taigi, tą galite ir jūs. Tačiau tai reikalauja atsakomybės, darbo ir pastangų – kai kas daugiau, kai kas mažiau, bet reikalauja.

Suprantu, kad prisiimti atsakomybę už save yra labai sunku, nes tada nebegalime skųstis ir kaltinti likimo, dievo, blogų aplinkybių, blogo oro, blogų sutuoktinių, blogų vaikų, blogos sveikatos – už nepatinkantį gyvenimą esame atsakingi mes patys. Taigi, supratę, kad už savo gyvenimą atsakingi mes patys, kitą kartą kažko užsinorėję žinosime, kad norėdami tai turėti, patys tai turime ir pasiimti. O jeigu neimame arba nebandome to siekti ir spręsti iškilusias problemas, tai už tai atsakingi tik mes patys.

Ir vos ne visada būna, kad kažko užsinorėję pajuntame baimę, nerimą, beviltiškumą ar kitas nemalonias emocijas, tačiau net jeigu tuo momentu ir nenorime tuojau pat imtis praktinių veiksmų, galime išsiaiškinti, kas slypi už šių emocijų, pagalvoti, ar jos adekvačios, iš kur jos kilusios, susirašyti savo tikslo pliusus ir minusus, pasiskaičiuoti rizikas, įvertinti kainą, t. y. ar verta į tą tikslą investuoti savo laiką, pinigus ar emocijas ir kiek. O jeigu neišeina imtis ir šių veiksmų, t. y. pagalvoti apie tai, ko norite, kaip jaučiatės ir kodėl, pažvelgti į savo praeitį ir ją patyrinėti, vis tiek esate atsakingi už tai, kad nesikreipiate pagalbos į žmones, kurie gali jums padėti: į artimuosius, į specialistus, į draugus ir panašiai. Atsakomybės už save išvengti neišeina.

Kam įdomu, toliau rekomenduoju pažiūrėti mano video apie komforto zoną ir baimę ir paskaityti mano labai trumpą įrašą apie atsakomybės neprisimėmimą bei kitą įrašą apie baimę ir priešingą rezultatą.

Ir atminkite, kiekvieną sekundę jūs darote sprendimą, sąmoningą ar nesąmoningą, bet darote. Netgi kai atrodo, kad nieko nedarote, darote sprendimą nedaryti nieko. Ir kiekvienas jūsų sprendimas turi vienokias ar kitokias pasekmes. Taigi, labai svarbu būti kuo sąmoningesniems, kad kuo geriau suvoktumėte, kaip jaučiatės, kokius sprendimus darote ir kodėl. Ir taip pat nepamirškite, kad jūsų gyvenimas nėra amžinas, jis turi pabaigą, kuri su kiekviena sekunde artėja, tad laikas pakeisti gyvenimą yra ribotas – tam neturite visos amžinybės...

Taigi, linkiu būti kuo sąmoningesniems, kokius sprendimus darote ir kodėl, ir sėkmės siekiant savo tikslų bei gyvenant tokį gyvenimą, kokio norite!


Šaltiniai ir rekomendacijos:



Atsakomybės neprisiėmimas

Baimė ir priešingas rezultatas



Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam



Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas